Palaimintieji

Kai stoviu ant šios metalo krūvos ir pro griuvėsius ir elektros laidos stebiu tekančia saulę, tiesiog fiziškai jaučiu, kaip mano venomis šniokščia pirmykščio medžiotojo kraujas. Užverčiu galvą aukštyn, prisimerkiu, jau nebematau nei saulės, nei griuvėsių, jaučiu tik gerai pažįstamą kvapą. Tai moters vaginos kvapas. Lyg patyręs medėjas sėlinu to kvapo link, ir tada pamatau jas.

Tarytum priešo durklas  persmelkia skausmas, toks stiprus, kad net salstelėjęs ir aš nebyliai meldžiuosi, kad visai tai nebūtų tik sapnas. Jos atėjo, jos tikrai atvyko į mano apgriuvusios karalystės rūmus!
Dvi laumės: balta ir juoda, švelni ir kieta, ar bent jau taip atrodo iš jos kietai sučiauptų lūpų ir niekinamo žvilgsnio. Man patinka tokios, tiesą pasakius, tokios dar labiau nei švelnios paklusnios katytės. Juodoji amazonė, įbedusi savo įžūlų žvilgsnį, kresteli galva it suerzinta kumelė ir juodi palaidi karčiai nuvilnija iki pat jos riestos sėdynės.

Įsišėlusi vaizduotė kaipmat prigalvoja jai šimtus bausmių, šimtus maloniai kankinamų išbandymų, mintyse jau girdžiu, kaip ji maldauja: sustok, sustok, liaukis, o, mano rūstusis šeimininke, atleisk man, niekui, šiukšlei, atmatai.
Prakaito lašas nukapsi ant betonuotų grindų, čia belikę tik grindys, grindys ir griuvėsiai, dar dalis kiauro stogo, o tarp jų tik mudu:  aš ir mano dar neprajodyta ristūnė.

Mintis sudrumsčia baltapūkė, kuri, tarsi iš padilbų stebėdama kaip šiurkščiai pančioju jos draugę-panterą nejučia suaimanuoja. Empatiška. Su tokiom reikia švelniau, jos nėra tokios ištvermingos, užtat atsidavusios kaip Valų korgiai.

Žinau, kad po visko vesiuosi jas abi už pavadžio, lyg trofėją, kurį taip trokštu parodyt visam pasauliui, tačiau mano sėkmingos medžioklės liudininkai bus tie patys nebylūs griuvėsiai. O jos tursens iš paskos, murkdamos iš malonumo. Pažemintos, nusiraminusios, patenkinusios savo prigimtinį poreikį tarnauti, nulaižiusios šeimininkui batus, prieš tai paglamonėjusios visur, dėl pagrindinio prizo susipešusias, lyg vaikai. Turėsiu jas išskirti, turėsiu dalinti, nei vienos nenuskriausti, juk abi nori prisipildyti, abi nori būt vienodai naudingos ir kartu pastatytos į vietą. Ant kelių, veidu į mano pulsuojančią, tvinkčiojančią, nerimstančią jėgą. Visos moterys to nori, tik ne visos pripažįsta. Kaip kad lauko gėlė stiebiasi į saulę,  moteris gręžiasi į  vyrą – jų prigimtyje užkoduota besąlygiškai paklust ir tarnaut, tik ne kiekviena tai supranta, dėl to tiek daug moterų ir kenčia vienatvę.

Šios ne, jos visiškai laisvos. Laisvos būti savimi. Pešteliu juodajai panterai per šilkinį jos kupstelį – nepatinka iki galo išravėti darželiai, nėra to lytėjimo jausmo, koks turi būt liečiant moterį, o ne vaiką.
Juodoji purkšteli, bet neinkščia, man tas patinka. Moterį noriu imt po truputį, užkariaujant vis naujus ir naujus plotus, pamažu pažįstant silpnąsias vietas, kaip tvirtovę, bet baltoji to, rodos, dar nesupranta. Ji inkščia kaip menkas šunytis vos priliesta, o man patinka nuožmios dejonės, tokios, lyg riaumotų sužeistas žvėris, kuris jau nebegali tverti.
Glostau ją, savo panterą, savo užsispyrėlę rimbo kirčiais, masažuoju vis stipriau ir stipriau, ji kenčia, nors matau, kiek jai tai kainuoja. Kad neužkutenčiau negyvai, grįžtu prie jautruolės. Ji krūpčioja ir rėkia, nors tik perbraukiu nagais jai per šonus, matyt, pirmas kartas.

Grįžtu pas juočkę, ji išsišiepia, nebegali paslėpt malonumo, bet kažkoks suknistas išdidumas neleidžia nė sudejuot, nieko, aš žinau, kaip tai pakeist. Juk mano vardas šiandien - Bausti ir Niekinti.  Pakabinu abi porai valandų, lyg museles, suraišiojęs savo tinklais. Man reikia nusičiurkšt ir šiaip atvėst,  juodukei jau po truputį nužengt iš savo butaforinio  sosto, blondinė tiesiog situacijos auka, bet ką padarysi – tegul kabo abidvi draugiškai, darniai siūbuojamos pietvakarių vėjo.

Sugrįžęs pasuku link karčiosios, šokoladinės. Kraujas kliokteli mano gyslose kai pajuntu jos geidulingą, trūkčiojantį virpulį – kiek leidžia virvės, spaudžiasi artyn ir jau beveik prilimpa, pasiilgusi mano griežto delno. Todėl plaku ją jau stipriau, ji raičiojasi, aimanuoja. Bet neleidžiu jai pasiekt kulminacijos, tik apdovanoju ilgu bučiniu. Ji įsisiurbia į mano liežuvį taip, kad suprantu, jau laikas.

Dar kiek abi paerzinu ir kai mano aukos jau alpėja  iš geidulio ir skausmo, nusivedu jas ant savo mėgstamos akmenų krūvos. Atsistoju veidu į saulę, lyg koks visagalis dievas, ir dalinu savo spindulius: vienai, kitai, vienai, kitai. Nesusimuškit mergaitės, tuoj išvesiu jus pasivaikščiot, mums visiems laikas nurimti.

Vakare, saulei leidžiantis, mes vėl drauge kopsim į akmenų kalną ir jūs vėl šveisit mano ašmenis iki blizgesio. Tegul tai bus atsisveikinimo dovana.

Rytoj, naujai dienai brėkštant, jūsų čia nebebus. Liks tik nuolankumo ir atsidavimo kvapas, bet ir jį netrukus išnešios vėjas.
O kol kas mes dar kartu – aš ir jos – esme vienos padermės prakeiktieji. Ir palaimintieji tuo pačiu.