bekupris spokso į žariją

būna kartais labai laiku užsikuri cigaretę

lyg įžiebdamas oro žibintą paleidi save įkandin
ieškoti transcendencijos šniūrelių bei trūkstamų Vienio puzlyčių

paleidi praktiškai visą savąją būtį tolyn
tik trečiąja akim stebi kaip tikrovė begėdiškai keičiasi rūbą

ir dūmų karavanai tampa anapusybės miražais
pasruva po vėjo išgobtus latakus

ir pasivadinę slapyvardžiais
spausdina savo dviprasmes afišas kylančiais atomų tiražais

taip srauniai taip veržliai tįsta kupranugarių vilkstinės
skylėtais nešuliais barsto ir driekia vėžias porfyro

aš ir iš paskos bet manasis bekupris pavargo lankstytis
nuo žemės dantim ir iš baimės į tolumą tyrą

pavargo lankstytis pavargo išdžiūvusia gerkle mekenti
palaukit sustokit pažerkit bent krepšį prie mano kanopų

duokit bent šnervę įkišti pro adatos skylę
ir aš gal išdrįsčiau leistis į tokią kelionę nepaisant įkaitusių kopų

būna kartais labai laiku užsikuri cigaretę
ir tas bekupris išdrįsta ir net šuoliuoja karavanui įkandin

aišku būna kartais tik stovi ir spokso kaip rūkau kaip nupurtau pelenus
kaip viena neužgesus žarija patraukia į visiškai priešingą pusę

tolyn