ima ir nieko nelieka

man praeiviai
kaip riešutas voverei
pamačiau
ir pamiršti pradėjau
visi balomis
taip skuba nueiti
nematydami
nei vieno kito vidaus
nei tamsumas
kurias oda pridangsto
kiekvienas savo oloj
po truputį pradeda
gesti
ir aš su niekuo
nesuspėju
užsimerkiu trumpam
kad išgirščiau
kaip pro parką
prabėga lietus
ežerėlyje kalbasi paukščiai
žmonės nuteka gatvėmis
nepakėlę per savo
skubėjimus į dangų
raktų skylučių
praeiviams aš
kaip trupmenos
liekana
greit suapvalinus
ima ir nieko nelieka