Gyvenimas

Nieko.

Pirmas žodis atėjęs į galvą. Intuityviai, be jokios pauzės, tik vėliau spaudant mygtukus, atsiranda trūkčiojimas tiek pirštuose tiek galvoje, bandant pačiam iššifruoti žodį 'nieko'. Nieko naujo? Gyvenimas yra toks koks yra? Visi gyvename tą patį vienodą gyvenimą. Visi gyvename vienodai jau tūkstančius metų. Problemos tampa inovatyvios, bet yra tos pačios. Santykiai, vienatvė, pripažinimas, maistas, stogas. Tūkstančius metų apie tą kalba šiandien pripažinti didžiausi filosofai. Gal jie tebuvo pirmieji, kurie apskritai kalbėjo? Daug filosofuoti šiandien neišeina, nes visi filosofuoja. Va, aš sėdžiu dabar ir filosofuoju. Ir vis tiek, kvailai tikiuosi, kad kas nors tai perskaitys. Kažkoks užsimaskavęs melancholikas.

Susidūriau su gyvenimo realybe, kai nori nuo kažko pabėgti, nes pasiilgai savęs ir vos tik tai padarai, supranti, kad tu esi niekas be to kažko. Visiškas romantinės dramos siužetas. Taip, kalbu aš apie savo meilė. Didžiausią gyvenimo meilę iki šiol. Kvailas kivirčas tapo pykčio audra ir štai tau reliatyvumo teorija. Blet, reliatyvumo. Bandymas pabūti protingu tekste, kurio niekas neskaitys. Absurdas. Audra pavirto ramybe. Niekas nepasikeitė, niekas nelaimėjo kivirčo, niekas neatsiprašė. Na, atsiprašiau, bet net pats sutinku, kad nesiskaito. Niekas nepasikeitė. Nors ir audra pavirto tyla, ji vis tiek yra. Krūtinė gremžia, rankos leidžiasi žemiau, nei padėtos. Atrodo, kad skauda.

Galva ūžia nuo minčių.

Viskas.