***kernel going up***

Mažas žmogus pasiklydęs
Didelės visuomenės uostuose.
Pati didžiausia tavo malonė,
Nes žinai, kad jis nieko nežino
Apie tavo laiko skyles ir nedorybes...

Mažas žmogus prieš visus
Paslydusius Dievus ir velnius.
Nepavyksta jam atsispirti
Ir savęs nutverti, slėpti, melsti
Amžinumo prašyti iki išeities...

Mažas žmogus, bet didelė
Jo sąžinės graužatis,
Kuri veda į pabaigą, ne lėtindama
Tik mėtydama ir vėtydama
Po viso pasaulio kraštus ir kampus...

Tokio žmogaus niekas nematė
Girdėti, ne girdėjo
Bet vis žinojo, kad kažkada bus
Diena, kai rodys savo veido siluetą
Priešais visą planetą ir visą

Visatą...

Astronomai gal nežino,
Bet tu tikrai žinai,
Kad kažkur už šviesmečių tolimiausių
Už tūkstančių nesibaigiančių kilpometrų
Už visų tų juodųjų skylių, kirmgraužų
Ir šiaip žvaigždžių.
Slypi
Vieta,
Kur tas,
Kur tai,
Įmanoma,

Kad ten,
Yra mažas
Žmogus
Prieš tave
Didelį
Tik kitoje
Planetoje...
Kitoje
Realybėje...