sudaužyk mano šešėlį ir... Tave pirštų savų pagalvėm nupiešiu... Sukarpyk mane kruopščiai kaip snaigę ir... savo pasaulį papuošim drugeliais, jų spiečiais... Tu vienišas vilkas-gal... neišlindęs iš urvo, nelabai gal laimingas, nes viskas kas vakar.... o aš tik drugelis, kuris trumpai gyvena... dabar
Vien tik tragišku tragizmu, nesvarbu kiek daug bandyta buvo jo pavaizduoti, sotus nebūsi. Skaitytojas ieško žiupsnelio laimės net ir gūdžioje tamsoje. Deja, kaip tik to čia ir trūksta.