Gyviai iš minčių

Apkeliavote daugybę pasaulio šalių. Žygiavote papėdėmis, kopėte aukštikalnėmis, plaukėte, skendote jūrose ir pijalose su ryžių degtine, leidotės virvėmis ir neišsiskleidžiančiais parašiutais, skridote, šliaužėte ir visuomet ieškojote. O tos istorijos, kurias sugrįžęs pasakojote  slėpiningu ir šiugždančiu lyg plyštantis drugio kokonas balsu. Taip ir neužteko laiko jų visų išpasakoti, o klausytis galėjau kaip mažas vaikas savo mylimiausios pasakos – devynis šimtus  kartų.

Tačiau kažkas pasikeitė. Nuplikote, tamsiai ruda barzda apsidengė pelenų ir purvino sniego spalvų ruožais, pajuodo paakiai, o tarp akių, smailos kaip adatos, įsirėžė dvi pykčio raukšlių vertikalės. Pasenote, tačiau ne tik tai.

Daugiau niekada nekeliavote, nutilo jūsų istorijos, o tarp man rašytų laiškų eilučių šmirinėjo liūdesys ir atotrūkis, kurį  junta žmogus, pardavęs savo sielą arba, kuris miršta ir supranta, jog taip niekada ir negyveno, o mezgantis tinklą voriukas palubėj, tuoj suraizgysiantis sielą yra paskutinis gyvenimo iššūkis. Apgailėtina.

Ir vis dėl to.

Noriu to, ką suradote paskutinėje savo kelionėje. Kremo, kurio ieškodamas apkeliavote visus pasaulio kampelius, nežinia iš ko pagaminto tepalo, galinčio pakeisti nosį, burnos dydį, skruostų linkius, ausis, kaktos formą.

Visuomet norėjau kito veido. Tokį proto niežulį, matyt, paveldėjau, kaip giminės prakeiksmą. Niekuomet, stovėdama priešais veidrodį, negalėjau pažinti merginos, kuri ką tik mąstė, niūniavo, apžiūrinėjo savo batų raištelius. Veidrodžio atspindys labai skyrėsi nuo manęs, esančios vidinėje odos dalyje. Jaučiausi kaip kokia Boscho pabaisiukė, įkalinta dailiame ir nepretenzingame vakarėjančio ežerėlio peizaže.

Žinau, ką pasakysite. Kad jau turiu veidą. Gražų, negražų, slepiamą delnuose, miglotą, su ant blakstienų liuoksinčiomis voverėmis, veidą su šešėliams skirtais sustojimais, kartais pavargusį ir nusidėvėjusį, lyg seno vežimo ratai. Bet man jis niekada nepatiko. Jis atkreipdavo dėmesį. Mano veidas tiek ir sugebėjo  – spekuliuoti savimi, kad išliktų reikalingas, kaip saulėlydis ant Palangos tilto, ar karštas pliažo čeburekas.

Jau girdžiu, kaip sakote, kad niekada negausiu  ko trokštu. Juk net nepažystu savo pačios troškimų, tik keliaklupsčiauju prieš tą, kas atrodo nepasiekiama ir vilioja, nes neatskleista.

Pamirštate, kad aš moteris ir mėginate įrodyti, kad esu tas pats molis, dulkės, seilės, ta pati holograma mums visiems duotame laike, optinė siela su nuojautomis, perdžiūvusia gerkle ir peraugusiais kojų nagais. Bet, vis dėlto, esu moteriškoji giminė ir skiriuosi. Tai įrodo žaismingosios smegenų dėlionės. Kai paprašau jūsų (jūs - vyras) šaldytuve rasti „ Rokiškio“ sviesto pakelį, jūs iš ten ištraukiate aukštesniąją jėgą. Nardote giliai, garbinate intelektą -  graikišką dievo simuliaciją. Turite dideles ir skylėtas kišenes, nes per daug norite sutalpinti. Jas susiuva šalia esančios šventos moterys, o kai jų (moterų) netenkate, sprogstate, kaip oro pripūstas plastiko maišelis.

O  mano pasaulėlis kaip indiškų prekių parduotuvė su sijonais iš perkelio, kvapais, galvos skausmu ir idiotiškais norais. O vienas iš tų norų – niekada nepasiduoti.

Žinau, jog pasitepus kremu proceso suvaldyti neįmanoma, o rezultatas visiškai nepriklauso nuo paties žmogaus. Įsivaizduodama kokį pokštą man galėtų iškrėsti tas tepalas, net nustoju kvėpuoti, ir vis tiek užuodžiu jus.  Tie keli laiškai, kuriuos pastaruoju metu iš jūsų gavau, vien jų kvapas, garuojantis tarp  didžiųjų ir mažųjų raidžių,  nutrenkia mano vaizduotę iki pačių brutaliausių vaizdinių, kurie dvokia, pūva ir atsiduoda išėdomis. Jus kremas palietė iš vidaus, įsigėrė ir sutekėjo į pačią šerdį.

Jis jus susargdino ir susendino. Bet tai niekis, juk visi mes minėsim jaunystę, kaip praūžusį cunamį moterišku vardu, sunaikinusiu viską, išskyrus patirtį ir raukšles.

Kremas jus perkeitė, izoliavo, nuliūdino, atėmė džiaugsmą keliauti, jis jus prasmardino ir... pradangino.

Ir aš sutinku su viskuo, ką gavote jūs. Sutinku net būti pradanginta. Nors nepavadinčiau to didžiųjų lūkesčių išsipildymu, tačiau net ir tai, jog jūsų nėra, tačiau vis tiek kažkur esate yra geriau nei tai, ką šiandien turiu aš. Veidą su kuriuo negaliu taikstytis.

Tačiau jis vis čia, su manimi, ir niekur nesiruošia eiti. Šitas vėžys, mano vėžinis veidas. Šlykščiuosi juo ir maldauju, dėde, duokite man to kremo. Jūsų nuomonė apie mane svarbi, tačiau ji neatitinka dabartinių realijų, kurias noriai demonstruotų medijos.

Kai jūs pradingote aš susirgau. Galbūt tai kūno liga, o gal ir dvasios, kurioje pritrūko vietos ir ji išsikerojo iki mano veido. Kodėl veido, o ne kojų padų, ar bent ausų kriauklelių, dalių, kurias įmanoma nuslėpti,  aš nežinau.

Noriu veido, kuris nesirgtų vėžiu ir kiekvieną dieną galėtų be apmaudo mėgautis mėtų arbata. Kai užpilu ką tik nuskintus mėtos lapelius verdančiu vandeniu, ji atsiduoda šlapiu lauko gyvuliu.  Nuo tokio kvapo kiek supykina. Sako, kad vien tokios arbatos gerti negalima, ji skatina vėžinius susirgimus. Bent kol kas galiu jos gerti į valias. Girdau tą vėžiagyvį tuo, kuo jis įprato. Sakysit per gerai tokiam mėtos saldintos grikių medum, duok jam chemoterapijos, naikink rupūžių nuodais, smardink česnakais, laikyk alkaną ir prismauk mažų gyvenimo džiaugsmų šaliku. Kuo margesnis tas šalikas, tuo jam didesnis farikt. Smauk  džiaugsmais. Lakuok perlamutriniu raudonu laku, nerk šaliką iš stebimų pro langą vakaro šešėlių, Šopeno ir sostų karų. Banalybių banaliausių, kad jis kaip neapsikentęs aristokratas mizantropas nusipurtytų nuo beskonybės ir išeitų sau.

Ir jau visai nesvarbu, ką pasitepusi tuo kremu gausiu mainais. Tai vis tiek bus geriau už šitą mėsmalę, plakinį ir, neįsitenku žodžiuose, kaip dar galėčiau pavadinti tai, ką subjaurojo jokia ne senatvė, laikas, kančia ir skausmas taip mėgstantys priglusti prie žmogaus akių šviesos, o mano mintys.

Mano mintys mano veide.

Aš taip seniai troškau to, ko neturėjau. Ir bylinėjaus su tuo, ką turiu, nors žinojau, kad pralošiu, nes mano kišenėse nebuvo jokių išteklių ir vien menkos  galimybės . Ir, vis gi, jei būčiau bylą laimėjusi, išloščiau gražuolę, artistę, mažą riestą nosytę, storas sraigės lūpas, ne savo dantis ir juoką, kirpčiukus,  net amneziją, jei tik ji būtų išgražinusi mano veidą.

Tačiau pralošiau, o iš mano minčių išlindo vėžys ir vapalionės.

Noriu kremo, dėde, duokit kremo.