iš naujo

lietus
lyjantis atgal
pristabdomas
visai kaip
girdėjimas kuždant
tyla prisidengęs
apgauna
kiekvieno dirigento
tikėjimą savo klausa
susitikinėja
laikrodžio bokšte
mechaninė paukštė
ir laikas įstrigęs joje
kiekvienas girgždėjimas
traukias kaip traukiasi
tamsumos naktį apnikę
sako vaiduokliai yra
džiaugiuosi jog jie kimba
ant virš durų pakabintos
gaudyklės
manam viduje
tyluma ir tavo knarkimas
taip saldžiai
per klausą nusirita
tarsi
dangum lavina
paukščiai
iš lėto
po atostogų
grįžta
ir aš su kiekvienu
iš jų pasisveikinu
su kiekvienu
apsikeičiu
ateisiančios
vasraos nuotaikom
visai kaip lietus
nusipraysiu
kasdieną iš
naujo atgimdamas