klajūnė

kai nakties pariby su tamsa susilieja aušros perlamutras
ir pilkumo švytėjimas glosto užmerktas akis,
tik blakstienos nerimstančios virpulio mostais
išbaidys šėmą ilgesį - šviesoje te apakęs paklys...

kai naktiniai drugiai glamonės gležną priešaušrio tylą,
pasislėpę šešėliai paveikslus spalvotus tapys,
iš laukimo rūkų lyg beveidis vaiduoklis iškyla
ir ant slenksčio prisėda pavargus klajūnė viltis.

nusivilks šaltą sopulio rūbą, kurs rietė i apmaudo kuprą,
kol kvėpavo mintim, kad jau niekad atgal nebegrįš -
ten, kur lūpos už praeitį tylią maldą vis kužda,
kol dar plaikstos gyva visa menanti meilės ugnis.