Kelionė į virtuvę

  Neretai akimirkų laikas nebūna toks trumpas, kaip įpratę suprasti ir jis nedingsta taip, kad, ot, buvo, blykstelėjo ir nėra. Tegu ne akimirką, ne sekundę, tegu ilgiau po Vidinio nykščiu užtruko prispausti 2019 m, tačiau spartos būta ne tik užkeliant nykštį; per trumpą laiką nykštys suspėjo nušliaužti nuo kalendoriaus viršelyje užrašytos datos, atidengdamas jam bent tą šviesą, kurią fiksuoja žmogaus akis. O ką tarti Vidiniui, kai į pagalbą atkako pavėlavusi atmintis, o su ja ir didesnis susipratimas? Negi ir vėl:
  – Dieve, kaip tu taip leidi?
  Ką tarti man, kai šioje atmintyje atsirado kaip kino kadrai gyvi susitikimai, netgi pagyvenimai, netgi reikalais susieta bendra būtis. Tai netgi niekuomet nebuvo pamiršta. Nebent šiek tiek primiršta, nors praėjo... kiek? Ar ne dešimtmetis? Tačiau atmintyje atrodė, kad visą tai labai arti – išlygini, ištiesi delną ir jauti, kaip nuo jo nuslysta paskutinioji 2007 metų gruodžio mėnesio para.

Žiemoje gimusi,
pavasarį žydėjusi,
nelauk rudens –
            nereikia laukti!
Mes žmonės esame –
ne paukščiai,
kurie TĄ METĄ skrenda, kur šilčiau.
Prie slenksčių SAVIMI,
kaip mokame,
taip glaustomės –
su ašara, kai liūdesy
ar šypsena, kuomet šviesiau...

Žiemoje gimusi,
pavasarį žydėjusi,
esi man slenkstis, šiluma namų.
Tegu gyvenimas
kaip angelas per dangų skrenda,
nors ir sakai, kad neturi sparnų.

  Žmona apsivijo rankomis kaklą, prisiglaudė, pagavo lūpomis lūpas ir pagalvojau, kad jos seniai bučiuotos. Pabučiavau, bet taip atsitiko jau įsišvietus kitų metų sausio 1. Ir man labai norėjosi, kad Čžu, kurią dabar lietuviškai pašaukėme Kiaule, kad ir netyčia, per klaidą pamanytų, kad tekstas skirtas...

  – Čžu! Viešpatie, taigi tu, Čžu! – atsiminę jos gimtąjį vardą  vienu kartu su Vidiniu pasakėme tuos pačius žodžius ir toks mudviejų nuostabos šauksmas nuaidėjo kaip griaustinis. Per visus atėjusius Šuns metus, per įkandin jų sekančius Kiaulės metus, per visą Zodiako erdvę, per visus pasaulio kalendorius:  Čžu!.. Viešpatie, taigi tu, Čžu... Šitame laiko žiupsnelyje nėra Kiaulės, negali, neprivalo jos būti...
  Nemanau, kad dar kam pasisekė taip reikšmingai pašaukti, kaip mudviem su Vidiniu. Tačiau prieš tai išgirstas iš kalendoriaus kiaulės kriuktelėjimas ir mudviejų su Vidiniu pasireiškusi netolerancija, nekorektiška reakcija, buvo kaip degutas medaus bačkoje. Pajaučiau, kaip po kūną pakilo bėgioti visos skruzdės. Vidinis irgi sugebėjo suvokti, kad reikia atitraukti nykštį nuo 2019 metų datos. O ji, Čžu? Matėsi, kad skauda, nesmagu, bet išliko rami, net tingi ir gerai jautė į kokį begėdišką kampą su Vidiniu save įvarėme. Atrodė, kad ne savęs, o mudviejų su Vidiniu gailėjo Čžu ir stengėsi padėti.
  – Nebarkit mano lašinių. Po jais ir taip tvanku, Vidini. O tu dar pirštu užspaudei, – juokavo Čžu, bet taip, lyg rimtą dalyką kalbėtų, kad iš tiesų jai tvanku, kad ji dūstanti nuo lašinių ir sunkiai iškenčia Vidinio nykštį. – O tave, Pranuci, matau ne eilėraščiu man pamojantį, ne žmoną bučiuojantį, o režisieriaus kėdėje. Kur jį dabar?
  Iš tiesų, kur ji dabar?
  – Gal tu žinai, Vidini, – nepalaukusi, ką jai pasakysiu, pasiteiravo Čžu Vidinio, tačiau ir iš jo nelaukė, ką jai jis pasakys. Paraginusi: „ieškokit, ieškokit“ (atsieit, režisieriaus kėdės), atsiminė, kad dar svarbesnį reikalą beturinti – kad jai reikia nueiti į virtuvę.
  – Nepykite, ponai, tačiau teks ne tik pavalgyti, bet ir įtikinti, kad šie metai – ne mano metai ir jų sutiktuvių saliutai ir baliai – ne man skirti. Iki karalienės Čžu, valdovės Čžu dar reikės palaukti. Tačiau negi dėl to turėčiau vengti virtuvės? Juolab, kad sugebu ir būdama kiaule pasirūpinti, kad ir soti būčiau, ir šiltai aprengta. Mano piemenys taip pat.
Taip kalbėjusios Čžu ir parodančios kaip piemenis į varduvininkus  nemokėjau suprasti. Labiau stengtis, negu jau padaryta, nebuvo jokių galimybių. Netgi nebuvo poreikio bent kažkaip prisilietus sužinanti, o kas gi ten, už jų, mano galimybių. Kas ten, giliau? Labiau rūpėjo atsiminti, kur dingusi režisieriaus kėdė, tačiau ir šis darbas regėjosi kaip beprasmis, bergždžias. O Čžu dar vis smarkavo:
– Varduvininkai! – girdžiu komanduojančią Čžu, – kol dar Kandžius neatėjęs, į virtuvę – bėgte marš! Ir tu, Vidi (ni), taip  pat –  bėgte,  marš! O Pranucis te paieško režisieriaus kėdės. Su kėde, Pranuci, ateik, bet neskubėdamas, matydamas daugiau, negu tik tai, kas dabar po kojomis girgžda ar girdėdamas, ką būgnai muša į ausis. Buvo gi ir 2007 – ji. Buvo...

Žiemoje gimusi,
pavasarį žydėjusi,
nelauk rudens –
            nereikia laukti...

  – Matai, Pranuci. Aš nelaukiau. Arėjau nesulaukusi, kol ant galvos bus užkelta valdovės karūna. Anksčiau atėjau. Atėjau, kaip paprasčiausia kiaulė. Netgi nepasibeldusi. Todėl ir nesibaiminkite, kad atsitiko taip. Bent aš daugiau laiminga, kad atėjau, negu nelaiminga, kad taip atsitikę. Man buvo svarbiau ne ateiti, bet tai padaryti anksčiau už kitus vienuolika. Įskaičiuojant ir Kandžių, – pakalbėjo įtaigia, bet ne be mįslių Čžu ir pati sau  sukomandavusi. – 
Bėgte marš, Čžu, pasivyk! – atidarė nedidelės, dar nuo Nikitos Chruščiovo laikų užsilikusios virtuvėlės duris.
  Neprisimenu, kad durys būtų girgždėję, nes tuokart gi...
– Dzieduli, ne prie virtuvės, o prie lauko durų ausį dėk, – užgiedojo Gaidys ir nenutilo, kol jas atidariau.
– Ačiūdie, pagaliau atidainavau. Amen, Pranuci. Nebent dar su tavimi, dzieduli, kartu. Pabandykim gal, a?
– Gal virtuvėje? Ten jau ir Čžu.
– Na taip, kiaulės neaplenksi, kad ir būdamas sparnuotas. Tačiau prašau neužmiršti, kad ir Gaidžio gerklės neperšauksi.
  – Netrukdyk pavalgyti,  o tada parungtyniausime, –  atsiliepė iš už virtuvės  durų Čžu.