tinkluos

paimk nelaisvėn 
glėbio kaspinais
švelnumo grandine
supančiok kojas
užanspauduoki
lūpas šilko bučiniais
tegul tas mirksnis
amžinai kartojas

tinkluos blakstienų
blykstelės akių žaibai
tu tarsi dievas
vėl padovanojęs
gyvybę sielai
paėmei mainais
tik buką skausmą
su šaknim išrovęs

laikyk mane glėby
pakol stūksos kalnai
sava jėga
nuo nerimo užklojęs
tik nepaleisk
įaugsiu į tave
atgijusia šerdim

kaip medis
po šalnos vėl
sulapojęs