ginčas

svaidos žvaigždėmis rugpjūtis,
girias visas pasipūtęs;
– aš gražiausias iš visų,
metuose man nėr lygių,
auksu žibančiais plaukais,
dangaus mėlynais skliautais...
žodžiu, vienas žavesys,
konkuruoti kas išdrįs?

springsta juoku gegužė –
užimta šita kėdė –
aš gražuolė pripažinta,
baltu nuometu dabinta..
kur nebuvęs, šast – biržėlis,
vėjavaikis... toks bedalis...
anei grašio, nei skatiko,
ale masė grožio pliko.
liepa linkčioja galva,
rūpestinga lyg mama,
su arbatos puodeliu,
puokšte vaistinių žolių.
šypsos apvalus rugsėjis,
kraitę turto prisidėjęs.
derlius užgimė gausus,
badas turčiui nebaisus.
na, o grožis... mat jį galas,
te dėl jo jaunimas baras...
lapkritis niūriai išbalęs,
jam prie šono šliejas spalis.
svaidosi abu žaibais –
dedas didvyriais narsiais.
nors pliki kaip nuogas kulnas
dėl prestižo kryžium gulnas.
tyli kovas... ir balandis
kuklinas dantis sukandę –
aplink polaidžio vanduo –
koks ten grožis... tuščia to...
tik žibutė kur ne kur...
pumpurėliai, kad juos kur...

išmintim gilia nubalę
gruodis, sausis ir vasaris
kupini kilnios vertės
tuščiai niekad nekalbės –
kas gražiausias,
kas pats pats,
tik kiekvienas sau atras...
man mieli visi laikai -
kad tik būtų dar ilgai.