Kiek skausmo išlieta, kiek skausmo dar bus, kad grįžtumei į savo namus?
Kiek dar reikės vaikytis kitus? Kad nubėgtum į pievą ir grįžtumei į savo namus?
Ar skausmas mus tik veja, grįžti į savo namus?
Kūnas. Mintis. Veiksmas. Širdis.
Kas pirmas kas antras kas bus?
Ne skausmas veja mus, o meilė grąžina mus.
Pabėki, mieloji, bėk kiek gali.
Tik tada grįši.
Savo širdy.
Ar meilė sukūrė mus? Ar neapdairumas neatsargus?
Kiek laiko reikėjo, kiek laiko reikės, nė velnio nebus.
Ašaros. Skausmas. Sugriovė namus.
Kas širdį sukūrė, sujaukė namus?
O grįžti nelengva, tiek statei, sugriovei, likai tik tu.
Kas griauna, kas stato, klausimas gilus?
Trapi lyg nendrė mūsų širdis.
Kur vėjas papūs?
Įsijaučiam, gyvenam, nežinom kas bus.
Kaip sugrįžti į namus?
pagal jūsų mintis pabandžiau parašyt trioletą, kartais reikia atsisakyti pasikartojančių žodžių kaip tuščiažodžiavimo, bet trioleto taisyklės leidžia tai daryti (1,4,7 ir 2 su 8 vienodos), kaip jums tokia forma (žinoma gavosi banalios nuvalkiotos frazės, bet tiesiog jei žiūrėtume kaip į formą...):
Ir kaip man sugrįžti į savo namus?
Daug skausmo išlieta ir daug dar jo bus,
Gal ašaras, meilę dalinkim perpus,
Ir kaip man sugrįžti į savo namus!
Išeikim abu į skirtingas puses,
Gal vėl susitiksim, jei meilė suves,
Bet kaip man sugrįžti į savo namus,
Daug skausmo išlieta ir daug dar jo bus...