Uždraustos atostogos - Penktas skyrius. „Strip-pokeris“.

Kai pradėjo lyti, tai prapliaupė visą dieną.

Keista nekeista, paprastai man patikdavo tokios atostogų dienos, kai negali išeiti iš namų. Vienais metais savaitę po kalėdų atostogavome Zoldene Austrijoje. Naujųjų metų išvakarėse privertė sniego, slidinėjimo trasos užsidarė, todėl mes visą tą dieną praleidome namuose. Žaidėme riską ir setlerius, kepėme žąsis, pusryčiavome, pietavome ir vakarieniavome kaip viena didelė šeima. Naujus metus sutikome pagal laikrodį su gegute, visi kartu kukavome - dvyliką kartų, ku-kū, kuk-kū, ku-kų … O, kaip buvo linksma!  Tai buvo puikūs metai, o diena - viena iš geriausių.

Man niekada neatrodė nenormalu, kad visas didesnes šventes mes praleisdavome kartu su “chebriūnia”. Ignas anksčiau net sakydavo, kad neturi kitos šeimos, tik mus. (Jo motina buvo seniai mirus, o tėvas iš tų, kurie laukia rytais prie parduotuvės, kad galėtų priduoti butelius ir nusipirkti cento alaus.) Simas su Regina yra mano krikštatėviai, mano tėvai yra krikštatėviai jų Marijai. Kalėdas ir velykas būtinai švęsdavome arba pas mus, arba pas juos.

Tą dieną, nors bjauriai lijo, visi išėjome pusryčių į miestą, ir visi atskirai. Kai sugrįžome namo, Simo ir Reginos šeima buvo išsikrausčius. Patalynė nuvilkta, spintos tuščios, lagaminų irgi nebėra. Nepalikta jokio raštelio. Mama čia pat bandė paskambinti Reginai - telefonas išjungtas arba ne ryšio zonoje.

- Ką tai reiškia? - paklausė mama.

- Kad ir ką tai reikštų, tai nereiškia nieko gero, - pasakė tėtė.

Parėjo Ignas su Jolanta. Ignas neatrodė nustebęs. Atsinešė savo portfelį su popieriais ir pasakė mano tėtei:

- Sėsk, Arvydai, išgersim dar kavos. Reikia dėti kortas ant stalo. Atrodo, kad mes čia būsim abudu įklimpę. Sakyk, ar Simas prašė iš tavęs, kad paskolintum pinigų? Jis man sakė, kad prašė.

- Prašė, dar žiemą. Dviejų šimtų tūkstančių. Sakė, kad turi nuostabų biznio variantą, apie kurį nenori kalbėti. Visus pinigus sudėjo į kotedžų projektą, todėl ieško, kas turėtų laisvų lėšų. Aš pasakiau, kad katino maiše nepirksiu. Jeigu tikrai įdomus variantas, tai pinigų sukrapštyčiau, galiu parduoti mišką ir prisidėti. Darom kartu, ir tave pakviečiam. 

- Manęs prašė gegužę, trijų šimtų. Esu vieną kartą  jam skolinęs, atidavė be problemų. Bet šį sykį ir man įtartinai pasirodė tas visas slaptumas. Pasidariau namų darbus, patyrinėjau tada - nieko blogo neišlindo. Gal net ir būčiau paskolinęs. Bet po savaitės jis vėl atėjo, ir pasiūlė, kad išpirkčiau jo dalį kotedžų projekte.

- Kodėl tu man nesakei? Blogos naujienos, labai blogos naujienos. Jis bus kažkam prasiskolinęs su tuo kotedžų projektu, ir turi atiduoti. Tikriausiai, sėdi bate.

- Todėl nesakiau, kad aš tą jo dalį ir nupirkau.

- Ką?!!

- Klausyk, Arvydai, esam verslo žmonės. Pasakyk man vieną dalyką, ką Simas būtų padaręs protingo per praeitus metus? Vienos nesąmonės, vienos problemos. Žmogus čiuožia žemyn, ir su vėjeliu. Ir tempia mus kartu. Nežinau, kaip tu, bet aš per daug sudėjau į tą kotedžų projektą. Aš negaliu visko prarasti.

- Už kiek tu iš jo nupirkai?

- Kai buvom įklimpę į šūdą su tom bylom, sakiau, kad duosiu pusę limono, ir ant to sukirtom rankomis. Šimtas tūkstančių gegužę, visa, kas liko - dabar. Man reikėjo laiko atlaisvinti lėšas. Vakar su juo atsiskaičiau. Notariškai patvirtintas įsipareigojimas parduoti savo akcijas, netesybos - milijonas eurų, neginčijama teisme.

- Palauk, jis buvo įdėjęs virš milijono, o pardavė už pusę?

- O kaip atrodė situacija gegužį? Ar tu jam būtum davęs daugiau? 

- Ne, nebūčiau. Bet dabar viskas susitvarkė. Jo dalis verta pusantro milijono, ne mažiau.

- O kaip tu manai, kodėl jis čia tas scenas su Regina kėlė? Jis žmogelis įsikalbėjo, kad čia jisai tas problemas su bylom išsprendė, todėl dabar jam priklauso daugiau. Įsivaizduok, Reginutė savo neatremiamu grožiu suviliojo Tomą Gailiūną! Juokinga! Atseit, tada Klaipėdoje Gailiūnas Simui pasiūlė - paskolink savo žmoną vienai dienai, ir uždarysiu visas bylas. Kas juokingiausia, kad jis ją iš tikro ir nusiuntė!

- Gerai, šitos nesąmonės iš tikro yra nesąmonės. Bet ar nepamiršti, kad pagal įstatus, akcijas reikia pasiūlyti visiems akcininkams, tai reiškia ir man taip pat?

- Suprantu, Arvydai, suprantu. Ir sakau -  perkam per pusę. Tu man atiduodi 250 tūkstančių. Gausi 750 tūkstančių eurų. Neblogai, ką? Turėsim akcijų po lygiai. Surėmę pečius padarysim tą projektą. Kai projektą pabaigsim, galėsim numesti Simui kokį kaulą.

- O jeigu aš jam pasiūlau daugiau?

- Tada ir aš turėsiu pasiūlyti daugiau. Bet klausyk, Arvydai, tu man kaip brolis. O Simas visą laiką buvo trečias ir kvailas. Ar mes norim konkuruoti vienas su kitu? Man patinka pirkti su nuolaida. O kaip tau?

- Hm. Yra racijos, - lėtai pratarė tėtė,  - reikia pagalvoti.

- O ką čia galvoti? Pinigai yra pinigai.

- Aš ir taip dėl to kotedžų projekto paskutines kelnes nusimoviau.

- Maukis triusikus, - pasakė Ignas.

Ir nusijuokė.

Labai retai gali išgirsti Igną juokiantis. Jam tai visai nebūdinga.


***

Nors dar buvo likusi beveik savaitė atostogų, mama nusprendė, kad nori važiuoti namo. Ji nesiginčijo su tėte dėl to verslo sprendimo. Ji niekada nesikiša į tai, kaip tėtė daro biznį. Jie yra gerai pasidaliję darbus: tėtės atsakomybė yra uždirbti pinigus, mamos atsakomybė - juos išleisti.

Regina su Simu ilgą laiką buvo geriausi mūsų šeimos draugai. Tris kartus buvome atostogavę toje pačioje viloje Nidoje. Suprantu mamą, kad ji nebenorėjo ten pasilikti.

Panašu, kad po šios vasaros atostogų, Regina su Simu liko be nieko.

Tėtė su Ignu turėjo išvažiuoti į Vilnių tvarkyti to kotedžų projekto reikalų.

Jolanta pasakė, kad norėtų pasilikti dar tai savaitei, “panuobodžiauti” prie jūros. Ignas neskaičiuodamas ištraukė storą pluoštą banknotų iš savo piniginės, ir paliko jai, o pats nuėjo krautis lagaminų.

Jolanta patyliukais pasikvietė mane į šalį ir paklausė, ar aš irgi nenorėčiau pasilikti.

Neatsakiau jai nieko iš karto. Per tas atostogos Nidoje išmokau būti atsargesnė.

- Nenoriu tavęs labai raginti, - pasakė Jolanta. - Bet jeigu liksi, ir man būtų labai malonu. Nuoširdžiai.

Kroviausi rūbus į savo lagaminą ir galvojau galvojau.

Jeigu neliksiu, tai visa tai, ačiū Dievui, ir bus baigta.

Bet jeigu liksiu? Kodėl ji pasakė “ir man būtų labai malonu”? Tai kam dar malonu? Aišku, kam.

Jeigu klausimas yra, kodėl jis nori, kad aš likčiau, tai koks atsakymas? Atsakymas yra - nebūk durnelė.

Vien nuo tos minties man ūžtelėjo toks jausmas, lyg būčiau pamačiusi didelį palaidą šunį, kuris lekia į mano pusę. Prieš metus, kai bėgiojau, mane pasivijo ir įkando šuo. Koks keistas jausmas žinoti, kad manęs nori toks piktas šuo.  Tomas. Tas šungrybis. Hm. Ne - siaubingas, didelis dobermanas. Oho. Reikia bėgti, Erika, ir bėgti greitai.  Cha cha, jeigu bėgčiau, jis tikrai manęs nepavytų. Aš stipri ir greita kaip vėjas.

O apskritai, kodėl aš jo turėčiau bijoti? Lieku, kur noriu, ir darau, ką noriu.

Ar tikrai? O, kaip ten toje laukymėje su Jolanta.  Ar mokėjau jam pasakyti “ne”?  Būtų liepęs kažką kitą ... ar būčiau pasakius “ne”?

Ir apskritai, ką aš čia svarstau? Ar aš čia iš tikro svarstau tarp “taip” ir “ne”?  Pasibaisėjusi pagavau save ties tuo klausimu.

Keista, atrodo, nors tiek nedaug pažinojau tą Tomą, bet joks kitas vyras iki šiol nebuvo taip arti priartėjęs prie to, kad kiltų klausimas apie “taip”. Iš tiesų, anksčiau tas klausimas net niekad nebuvo kilęs.

Taip man besikankinant,  į mano kambarį užėjo mama ir sako - “Uogele, pažiūrėjau prognozes, į savaitės pabaigą žadą gražų orą. Judvi su Jolanta taip gražiai draugaujat. Pagalvojau, gal ir tu nori pasilikti dar keliom dienom? Už šitą namą ar taip ar taip jau sumokėta. “

Nu nieko sau. Ir tėvai nori, kad aš likčiau! Gal jie  čia visi susitarė? Na gerai. Protinga ar neprotinga, plius ar minus  - nieko aš čia naujo nesugalvosiu.

Gerai, - pasakiau,  - pabūsiu dar kelias dienas.

Taip viskas ir išsisprendė.

Jolanta prižadėjo, kad mane parveš namo ir prižiūrės, kad nenuskęsčiau jūroje.

Iškrausčiau savo lagaminus ir likau ten, kur man pasilikti buvo tikrai uždrausta. Tėvai išvažiavo, likome tik mudvi dviese su Jolanta visame name.  Visai nežinojau, kas čia bus ir kas su manim nutiks. Jolantai kažkas paskambino, ir ji užsidariusi ilgai kalbėjo telefonu.  Negalėjau atsikratyti vidinio virpulio. Apie ką ji kalbėjo aš negirdėjau, bet man pasirodė, kad keliskart nugirdau ją sakant žodį “Erika”.