Stiklas

Stovi apdulkėjęs veidrodis,
Nežinai - ar švyti jis atspindžiu kokiu,
Slenka laikrodį paprastas konvejeris,
Tik tiesia juodą ranką nykščiu iškeltu.

Nepagauna jis spindulio nė vieno,
Matos jam nusuktos galvos, bet žvilgsniai gi - savi,
Šviesa ir purvas keičia pavidalą bešvytinčio
Ir atspindžiai jo jų vien vedini.

Kokia jo paskirtis,
Jei savęs ten nematai,
Dulkės nevalytos,
O aplinkui skudurai.

Bet užstoja gi konvejeris,
Žvilgsnis, mat, -
Jo tikslas, paskirtis,
Tad belieka neregėti -

-Vat!
Konvejeris nuslinko,
Bet paskatinti išbėgo tik visi,
O stiklas skilęs laukia ženklo,
Kai uždarys jį sandėly.

Ir išauš rytas viršum tų stogų,
Ištrauktas ir veidrodis vėl bus,
Tarp traškėjimo krumpliaračių,
Stovės ten tik, kad atspindėtų jus.