vanduo ( Loretai )

kokia bebūtum tu manoj širdy 
pavasaris saulėtas ar žvarbus ruduo 
žinau
man duosi atsigerti lig sotumo
savo gyvybės,
nes esi vanduo

plaukų saulėtos sruogos
lūpos putino skaistumo
valiūkės akys
epušės liemuo
ir siela kupina švelnaus jautrumo
gamtos tu vaikas
ir šviesos sesuo

tava širdis gili kaip jūra
skaidri mintis
lyg pilnaties mėnuo
dėkinga aš dosniam likimui
artumas tavo man gaivus vanduo

... tavo gerumo tėkmėje jausmu sušyla
net šaltas lyg mirtis akmuo...