Uždraustos atostogos. Pirmas skyrius - „Šungrybis“

- Na - nesikeikiant - ibištvairogės, net per atostogos negali normaliai su šeima papietauti, kad neatsisėstum prie šungrybio. Lietuva iš tikro yra vienas didelis kaimas, - pasakė Simas.

Tas žodis “šungrybis” man pasirodė labai juokingas, todėl pakėliau akis nuo knygos, kad pažiūrėčiau, apie ką čia kalbama.

Buvo viena iš pirmųjų atostogų dienų Nidoje. Mes nuėjom papietauti pas  „Seną žveją“. Kai atsisėdom, pasirodo, prie gretimo staliuko sėdėjo vyras, su kuriuo mano tėtė ir jo draugai būtų mieliau nesusitikę. Jie su tuo žmogum jau trečią kartą bylinėjosi teismuose. Dėl žemėtvarkos dokumentų, statybos leidimų, dėl servitutų ir neišlaikytų ribų. Jau anksčiau buvau girdėjus, kad mes vieną bylą pralaimėjom, nes tėtė dėl to labai nervinosi. Simas, tėtės verslo partneris, prikalbėjo mano tėtę įdėti daug pinigų į vieno kotedžų komplekso statybų projektą. Ir tas projektas nepataisomai užklimpo, nes kilo konfliktas su kažkokiu žmogum iš šalies, kuris ten irgi įkišo koją. Iš pradžių jie galėjo susitarti kaip normalūs dalykiški žmonės: pasidalinti, atsimokėti, ir tuo viskas būtų pasibaigę. Bet Simas (tėtės verslo partneris) pagalvojo, kad išeis tą tipą nustumti į šalį be nieko. Matyt, kad apsiriko. Neatsimenu, kad mano tėtė dėl kažko būtų šitaip nervinęsis.

Pažiūrėjau į tą “šungrybį”. Pagal išvaizdą kokių keturiasdešimties metų. Biškį žilstelėjęs, liesas, su nedidele barzda ir akiniais pailgais juodais rėmeliais. Pasidėjęs nešiojamą kompiuterį šalia sriubos, vienu metu ir valgė, ir kažką rašė. Iš lojalumo tėvams turėjau jausti jam antipatiją, bet iš tikro man buvo tik smalsu. Pažiūrėjau ir nusprendžiau, kad labai neįdomus šungrybis.

Jis ten ilgai neužtruko. Susidėjo kompiuterį ir pasikvietė padavėją dėl sąskaitos.

Tada mama man sako: “Uogele, eik pažiūrėk, kur užkliuvo Jolanta, jos cipelinai šąla. ”

Tėvai mane nuo vaikystės vadino “mamos uogelė, tėtės smuikelė”. Tuo metu mane tai labai erzino. Ko jie mane siuntinėja kaip mažą vaiką?! Rrrr! Pavarčiau akis ir nepatenkinta nuėjau ieškoti. Tualetas buvo kitam pastate. Praeidama vėl susidūriau su tuo “šungrybiu”. Nežinau, kodėl, aš jam linktelėjau, lyg jį pažinočiau. Jis man irgi linktelėjo. Nužiūrėjo mane labai smalsiai.

Pagalvojus, ironiška.  Jeigu mano tėtė nubūtų atkreipęs dėmesio į tą “šungrybį”, o mama nebūtų manęs pasiuntusi ieškoti Jolantos, tai tikriausiai, visos tos uždraustos atostogos ir nebūtų nutikusios.

Tėvai patys davė man į rankas siūlo galą ir timptelėjo, kad kamuolys pradėtų ridentis. Aš tikiu visokiais ženklais ir nuojautomis, ir man tai ne kartą yra pasiteisinę. Bet tą sykį nebuvo jokio ženklo, jokios nuojautos.  Niekas neperspėjo, niekas nedavė pažiūrėti pro rakto skylutę į ateitį, kad pamatyčiau, jog su tuo šungrybiu teks susipažinti artimiau. Iki tos vasaros aš apskritai labai mažai nutuokiau gyvenimo realijas.  Mamos uogelė, tėtės smuikelė buvo gerai užauginta, gerai išauklėta, tėvų meilės (biškį) išlepinta, ir visai dar naivi.

***

Bet gal reikėtų pradėti nuo pradžių. Tai įvyko prieš dvejus metus, jeigu atsimenat, rugpjūtis buvo kaip reta šiltas ir gražus.  Mes atostogavome Nidoje. Taip buvom praleidę ne vieną vasarą - mėnesiui laiko išsinuomodavom vilą prie marių kartu su kitom dviem šeimom, su kuriom mano tėtė turėjo bendrą verslą. Esam atostogavę taip ir Austrijoje, ir prie Ažūrinės pakrantės. Simas ir Ignas buvo neatskiriami mano tėvo draugai nuo studijų metų. Jie visi kartu darė biznį, ir jiems labai sekėsi.

Sekėsi iki tų metų. Tada reikalai pašlijo. Būdavo ir anksčiau, kad jie ginčydavosi ir aprėkdavo vienas kitą, ir tai buvo normalu - efektyvaus verslo sprendimų darymo dalis. Bet tais metais aiškiai jautėsi, kad atmosfera pasikeitė. Jie nebesiginčijo dėl to, ką reikės daryti, jie pjovė vienas kitą dėl to, ką kas ir kaip ne taip padarė. Tas kotedžų projektas klostėsi kaip stichinė nelaimė. Tėtė su partneriais kiekvienas įdėjo daugiau kaip po milijoną eurų į sklypus ir į statybas. Žinau, kad tėtė net užstatė mūsų namus, kad gautų paskolą iš banko. Pagal pradinį planą, rudenį jau turėjo būti baigtas pirmas etapas. Statybos užkliuvo, rangovai nutraukė sutartis ir reikalavo sumokėti baudas.
Paprastai per atostogos tėtė dažniausiai pradirbdavo. Būdavo ir taip, kad išvažiuoja su reikalais, kartais keliom dienom, kartais visai savaitei. Kartais kviesdavo ir vaišindavo reikalingus žmones, taip sakant “chebriūnią”. Vasarą Nidoje pilna visokių verslo žmonių ir politikų. Nors tėtė praktiškai visą laiką per atostogas dirbdavo, bet vis tiek, atseit, pasiilsėdavo, nes prie jūros. Mano mama tai vadindavo “darbinėmis atostogomis”.

Dienomis likdavome dažniausiai vien tik moteriška kompanija su vaikais. Mano broliukui Gintukui tada buvo trys metai, ir mane nuolat įdarbindavo jį prižiūrėti. Simo vaikai irgi buvo maži, kartais ir juos prižiūrėdavau. Vakarais “mamos” atsikimšdavo butelį balto vyno ir praleisdavo vakarą  apkalbėdamos sutiktus pažįstamus. Nors ir čia jautėsi kažkoks šaltukas, kurio nebuvo ankstesniais metais. Mano mama ir Simo žmona Regina elgėsi viena su kita pabrėžtinai maloniai, lyg turėtų užglostyti vyrų nesutarimus, ir tai atrodė falšyva.

Vienintelis žmogus su kuriuo man ten buvo įdomu, buvo Jolanta. Ji toje kompanijoje buvo naujokė, ir tikriausiai, jautėsi kaip balta varna. Tais metais ji ištekėjo už Igno - trečiojo partnerio tėtės biznyje -  ir vienintelė buvo be vaikų. Kai Ignas pasiskelbė, kad vedė, tai visa chebriūnia kolektyviai išplėtė akis ir kilstelėjo antakius. Kas, Ignas? Tikrai!? Niekas niekad jo nebuvo matęs su kokia nors moterimi. Prieš keletą metų jis buvo pakliuvęs į avariją, porą mėnesių negalėjo vaikščioti, tai vieninteliai žmonės, kurie juo rūpinosi ir slaugė buvo mano mama ir Regina.

Ir štai, vasaros pradžioje Ignas pranešė, kad susirado sau moterį, ir ne tik susirado, bet jau ir susituokė, ir dar nusipirko naujus namus Vilniuje. Dun dun dun. Kaip griaustinis iš giedro dangaus.

Visiems buvo labai smalsu, kas čia per kikimora ta naujoji Igno žmona, ir iš kokios pelkės jis ją ištraukė. Pasirodo, visai simpatiška. Gal kažkiek panaši į aktorę Helen Bonham Carter. Nėra saldžiai graži, bet savita. Juodbruva, garbanotais plaukais, biškį raganiška. Baigus dizainą, per Erazmą pusę metų studijavus Belgijoje. Ir kas blogiausia, kokia penkiolika metų jaunesnė už Igną. Jau vien dėl to mano mama ir Regina buvo iš anksto priešiškai nusiteikusios jos atžvilgiu. Barakuda, kuri susimedžiojo sau turtingą vyrą.

Tą vasarą Nidoje ir susitikom su ja pirmą kartą. Tą susitikimo egzaminą Jolanta praėjo kuo puikiausiai. Atvažiavo pasiruošus, atvežė kiekvienam po mažą dovanėlę. Visiškai neatrodė pasikėlusi, gamindavo valgyti, plaudavo indus, užsiimdavo su vaikais. Žodžiu, nuoširdžiai stengėsi pritapti. Vilniuje dirbo su viešbučių apstatymu, bet jeigu ne darbui, tai moka labai gražiai piešti, ir žmones, ir gamtą. Nupiešė visų mūsų portretus, šiek tiek pagražindama, ypač vaikus. Ir dar ji tokia - visada pasitempusi. Kaip šneka, kaip rengiasi. Na, visai kitas lygis negu chebriūnios.

Mama ir Regina elgėsi su ja kažkiek iš aukšto, nepraleisdavo progos paaiškinti ir pamokyti. Ji maloniai šypsojosi ir linksėjo galva. O Ignas, jos vyras, į Jolantą žiūrėjo kaip į brangų paveikslą, kurį įsigijo aukcione, ir kuriuo didžiuojasi, nors meno nesupranta nė bum bum. Matėsi, kad rūpinasi ja ir šalia jos pasidaro minkštesnis.

Vieną iš tų pirmų dienų suaugusieji išsiruošė į balių pas draugus Klaipėdoje. Girdėjau juos šnekant, kad ten turėtų pagaliau išsispręsti ta problema su bylom. Juos kviečia vienas iš įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Išteka jo dukra. Daug žmonių, daug žurnalistų, daug pompos. Ten turėtų būti ir tas šungrybis. Išgers kartu su juo ir kažkaip susitars. Šeimininkas prižadėjo jiems patarpininkauti.

Mama tam baliui puošėsi kaip reta. Ji turi tokį koljė su laumžirgiu, kurį užsisega tik tada, kai nori pasipuikuoti. Ir visi kiti susirinko didžiajame kambaryje išsičiustinę ir išsigražinę. Tik Jolanta atrodė kukliau. Ignas, susierzinęs, liepė jai persirengti ir pasipuošti:
- Kodėl neapsimovei žiedo, kurį parvežiau iš Amsterdamo? Ir tuos auskarus su deimantais irgi gali įsisegti. Kam išleisti tiek pinigų, jeigu tu jų nedėvi?

Mane paliko prižiūrėti vaikų. Ne pirmas kartas. Jaučiausi biškį kaip pelenė, kurios nesiveža į balių.

Jie grįžo tą vakarą visai vėlai, aš jau miegojau. Prabudau nuo to, kad už sienos Regina cypiančiu balsu rėkė ant savo vyro, o abu jų vaikai verkė. Taaaip, žanras - realizmas. Atsikėliau, nuėjau pažiūrėti, kas vyksta, bet mama pasakė, kad eičiau miegoti. Tėvai, ačiū dievui, atrodo, nesipyko.

Gal ir gerai, kad manęs nesivežė į tą balių.

***

Kitą dieną net nenorėjau klausti, kuo ten viskas baigėsi, nes ir taip buvo aišku, kad baigėsi blogai. Vyrai nuo pat ryto išvažiavo su reikalais.

Žmonos atsikėlė ir su vaikais išsiruošė prie jūros, kiekviena atskirai. Graži karšta vasaros diena, o šaltukas - minus dvidešimt.

Iš tikro, tai aš visai nieko nenorėjau žinoti apie tas jų verslo rietenas. Tą vasarą aš turėjau savo planų: perskaityti dešimt knygų, kasdien išmokti po penkis prancūziškus žodžius ir nubėgti 300 kilometrų. Buvau tuos tikslus net užsirašiusi ir pasikabinusi savo kambaryje ant durų. Norėjau sau įrodyti, kad esu stipri, kad galiu. Rytais keldavausi anksti, ir eidavau pabėgioti palei marias. Pirmyn atgal buvo kokie 5 kilometrai, gera distancija. Vasaros pradžioje bėgioti buvo daug sunkiau, nei galvojau. Bet po to pripratau, ir iki rugpjūčio jau buvau nubėgus 250. Nidai buvo likę tik penkiasdešim km, ir jau žinojau, kad viršysiu savo planą.

Vakare, kai sugrįžom nuo jūros, visi staiga atrodė kaip atgimę. Šampanas ant stalo, vyrai ruošiasi kepti žuvį. Jolanta, pasirišusi prijuostę, gamina itališkus vieno kąsnio užkandžiukus. Regina išlindo iš dušo, nulėkė pasipuošti.

Tėtė šypsosi, sako: “Kai vienoje vietoje Dievas uždaro duris, kitoje atidaro langą”.

Pasirodo, šiandien tas šungrybis pats paskambino ir pakvietė juos pietų į “In vino”. Nesuprasi kodėl, jis pakeitė toną  - sutiko derėtis dėl protingos kompensacijos. Žodžiu, prieš tai buvo kaip koks alkaidos fundamentalistas, tikras psichas. Dėl nieko nebuvo galima susitarti. O dabar staiga pradėjo šnekėti kaip normalus žmogus. Matyt, vis tik tas Klaipėdos magnatas ant jo gerai užmynė. Pasitaikė auksinė proga, tai “chebriūnia” per tuos pietus tą šungrybį ir patvarkė, kaip reikalas. Na toks idiotas, kokių reta, patikėk.  Dėl visko sutiko, pasirašė visus popierius. Tėtė su partneriais jam sumoka šimtą penkiasdešimt tūkstančių eurų už tą dalį žemės, dėl kurios jie ten pjovėsi. Juokinga. Galėjo kaip nieko išsilupti pusę milijono. Žodžiu,  jisai atsiima ieškinius, statybų projektas gali pradėti judėti. Nuostolis tai nuostolis, bet, jeigu tas projektas eis, tai galų gale vis tiek turėtų būti nemažas pliusas.
 
Jie atsipalaidavo. Iš pradžių šampanas, po to viskis, po to jau ir degtinė. Beluga, sako geriausia pasaulyje. Išgrynintas skonis. Nusitašė visi trys kaip dūmai. Mano tėtė, kuo daugiau geria, tuo tylesnis darosi. O Ignas su Simu, pradėjo girtis ir pūstis. Kaip aš ten apmoviau tą. O kaip aš ten pigiai nupirkau tą. Mano namai tokie! O mano mašinos - va tokia ir tokia. Vienetinė, užtiuninta, tokios tikrai negausi. Užtat  mano žmona kokia. Norėtum tokios, ne?  Žiedas su deimantu, trys karatai, bled …  Žinau, kad norėtum.

Jolanta per visą tą vakarienę laikėsi tyliai. Mama mane nusiuntė miegoti.

***

Praėjo kelios dienos, nubėgau ryte savo distanciją, o po to užlipau ant didžiosios kopos, ir sugalvojau, kad sugrįšiu atgal per mišką. Einu, ten nuošaliau nuo takų  pušyne yra laukymė, priaugusi smilgų. Ten labai gražu, aš ją buvau anksčiau atradus. Sutinku ten ką? Nagi tą šungrybį!

Jis nustebo, mane pamatęs. Na ir man keistai pasirodė, ką jis daro miške pusę septynių ryto. Visai nenorėjau su juo susitikti. Labas rytas ir viso gero.

Kitą rytą vėl nubėgau savo distanciją ir vėl grįžtu tuo pačiu keliu per mišką. Nieko negalvodama pasukau nuo tako vėl į tą laukymę. Išlendu iš miško į tą pačią vietą. Ten matau Jolantą, su kažkokia šviesiaplauke mergina. O šalia ir vėl tas vyras  - tas šungrybis!  Jie manęs net nematė, nusisukę į kitą pusę kažką šnekasi. Tada Jolanta mane pastebėjo, ir net klyktelėjo iš netikėtumo, lyg būtų užklupta darant kažką negero.

Ir aš išsigandau.

Apsisukau, ir dėjau per mišką kaip sprinterė. Nubėgau iki kelio, tikriausiai, per minutę, sustojau, wow - kaip atvariau!, neatgaunu kvapo, ir mane kažkodėl ima juokas. Pabėgau, cha cha! Ir tada galvoju, kas ten iš tikrųjų buvo? Keli žmonės kalbėjosi. Na ir kas?

Nuėjau iki prieplaukos, einu link namų, matau, nuo irklavimo mokyklos atlekia Jolanta, pamojavo man ranka, kad palaukčiau.

Atsisėdom ant suoliuko. Jolanta labai atsargiai ir diplomatiškai šneka, sako, gal geriau niekam nepasakoti, kad ją ten buvau sutikus. Ten buvo jos seni pažįstami.  Jos vyrui tokios pažintys, aišku, labai nepatiktų, jisai priekaištautų.

Jaučiau jai simpatiją, o ir paslaptis saugoti man buvo įdomu, tai nuoširdžiai prižadėjau, kad niekam nieko nepasakosiu.

***

//Ar ištesėjo Erika savo žodį niekam nepasakoti? Kas nutiko toliau per šitas uždraustas atostogas? Apie tai skaitykite rytoj, kitame skyriuje.  //