Jie nežino apie mus. Antras skyrius

Abi pažiūrime viena į kitą. Mūsų akys jau pakeitusios spalvą į raudoną. Taip būna kai pajuntame pavojų arba užuodžiame kraują. Šįkart pavojus gresia ne mums, o vilkolakiui kurio kauksmą išgirdome.

- Tai vienišas vilkolakis - konstatuoja brolis. Manau jei jį išgelbėsim priimsiu jį į savo gaują.
- Tu iš kauksmų atpažįsti kieno gaujai vilkolakis priklauso? - susidomiu.
- Ne. Vilkolakiai priklausantys gaujoms staugia norėdami prisikviesti kitus gaujos narius, kad jam o šis staugia iš nevilties. Skirtinga intonacija supranti? - aiškina kaip koks mokytojas.
- Supratau, keliaujam gelbėti Omegos* - šiltai nusišypsau.

Brolis mūsų akyse pakeičia pavidalą ir tampa šviesiu vilku tamsaus gintaro spalvos akimis. Sustaugia taip, kad kad net aš išsigąstu. Kaip suprantu, taip duoda ženklą Omegai, kad tuoj ateis padėti.

Visi patraukiame link tos vietos iš kurios girdėjome staugimą. Mums nesunku susiorientuoti, kadangi turime puikią uoslę, regėjimą ir klausą. Sesuo iššiepia iltis lyg ruoštūsi puolimui, nors puikiai supranta, kad vilkolakio mes nežudysimi, tik bandysime jį išgelbėti.

- Užuodžiu apnuodytą kraują
- Sidabras... - tyliai ištariu

Mes pradedame bėgti greičiau, suvokdamos, kad laiko turime nedaug, nes sidabaras gali nužudyti vilkolakį. Sidabras žudo lėtai, bet tuo pačiu greitai. Ir labai skausmingai. Mane apima panika, gailestis ir liūdesys. Viskas vienu metu. Iš paskutiniųjų stengiuosi nepravirkti. Netrukus pamatome juodą vilką gulintį beveik be samonės ir cypiantį iš skausmo. Vilkas su viltimi ir skausmu žvelgia į mane auksinėmis akimis, o man nuo ašarų pradeda lietis vaizdas. Brolis vėl įgauna žmogaus pavidalą ir priglausdamas mane prie savęs pabučiuoja mano plaukus.

- Viskas bus gerai, Emile, neverk. Jis juk nemirė. Ir mes galime jį išgelbėti.
- Ar turiu jam įkąsti? - pasiteirauju
- Ne. Jei jam įkąsi žaizda užsitrauks, bet kulka liks jo kūne ir nuodys iš vidaus. Tada jis kankinsis kol nusibaigs, o mes to nenorime. Dabar aš nunešiu jį į mūsų gydyklą ir viską sutvarkysiu. Rytoj vilkolakis bus sveikas, neliks nei rando. Dėl gaujos aš su juo susitarsiu.

Paprastai mano įkandimas pagydo visus sužalojimus, bet pasirodo jis negydo sidabrinės kulkos padarytos žaizdos. Tik brolis žino kaip pagydyti sidabru apnuodytą vilką.

Jis su vilku ant rankų nubėga link namų, o aš ir Eleonora pasiliekame medžioti, nes tiesiog mirštame iš troškulio. Šįkart man pasiseka prigriebti elnią, o sesei tenka pasitenkinti nedidele jauna lape, bet ji nenusimena dėl šios nedidelės nesėkmės. Nulaižau nuo lūpų likusį kraują ir nusišypsau.

- Nesveikai skanu - garsiai įvertinu gyvūno kraujo skonį.
- Na, mano irgi visai nieko - nusijuokia.
- Keliaujam namo? - pasiūlau
- Aišku keliaujam, negi visą naktį miške sėdėsim.

Grįžusios namo einame į mano kambarį ir visą naktį praleidžiama kalbėdamos apie įvairius dalykius, kad tik nustočiau galvoti apie tą vilką. Staiga užklausiu jos ką ji galvoja apie meilę, ar tokiems kaip mes iš viso lemta mylėti ir kitų nuo kelionės man ramybės nedavusių klausimų. Taip pat paklausiu ar jos nuomone galima įsimylėti žmogų vos susipažinus. Taip išsivysto ilga diskusija apie meilė.

- O tu neatstumtum manęs jei būčiau... na supranti... biseksuali ar lesbietė? Rimtai, aš nesu tikra dėl savo orientacijos. Paskutiniu metu pradėjau labai abejoti.
- Tu mano sesuo. Mano dvynė. Tikrai neatstumčiau tavęs, kad ir kokia būtų tavo orientacija. Myliu tave ir visada palaikysiu. Būtų žiauru atstumti tikrą sesę dėl orientacijos. Juk tai nieko nereiškia. Kiekvienas pasirenka ką mylėti. Juk mes neatstūmėme brolio kai jis tapo vilkolakiu. Net jei kas nors iš šeimos narių yra kiek kitoks, jis vistiek yra šeimos narys.

Atsidėkoma apkabinu ją ir pasakau, kad ji geriausia. Palaukiame aštuntos ryto ir nusileidžiame į svetainę. Brolis geria kavą ir ruošiasi kažkur išeiti. Kol brolis namie einame patikrinti kaip laikosi vilkolakis, tačiau įėję į gydyklą pamatome, kad ten nieko nėra. Nei vilko, nei žmogaus.

*Omega - vienišas vilkas