Stiklinis Dievas

Gražioji mano draugė vėsiomis žaižaruojančiomis akimis...
Skrendu kaip bitė virš poliruoto, spindinčio medumi sutepto tavojo stalo.
Siurbiu tavo nektarą  – šildantį, brangų, malonumą.
Man tavęs reikia tiek daug, nes žinau – niekuomet neužteks. Žinau, jeigu prisisotinęs tavęs mirčiau, dar tiek pat norėčiau.
Norėčiau daug, daug kartų iki mirties! Nes jaučiu – temsta sąmonė, nyksta jausmai. Tinstu tavimi, brinkstu lyg statinė,  pūvanti nuo srutų, kurios  rūgdamos ir putodamos lipa į viršų.
Tavęs jau per daug, bet tu dar dauginies, atsivedi savo iliuzijų, baimių drauges, iškabini per visą dangų savo popierinius juodus slibinus. Jie man atrodo tokie gyvi, tokie atgrasūs, tokie tikri, gąsdinančiai įžūlūs...
Kad tik aš tavęs, nuo tavęs mirdamas, neatsisakyčiau!
Gal paliktum mane pagaliau!? Leisk nors pažvelgti,  į ką pavirto malonumas. O tu dar spindi, vis spindi savo klasikiniu, klastingu grožiu, netikrų brangakmenių akimis.
Tu paėmusi į nelaisvę ir saulę ir spalvas, medžius ir vandenį, javus ir augalus, net smėlį, kuris tau virsta stiklu. Net meilę, kurią visada paverti neapykanta!
Kaip sunku kasdien nuo tavęs merdėti. Manęs neklauso  nei širdis, nei protas, nei rankos, kurios virpėdamos vis tiesiasi tavęs link.
Dieve, duok man ženklą, kur tu esi.