Kirtimas

Žmogaus laiko buvimas
Realus tik sau
Sau tu niekas
Bet kitiems tai kažkas

Kai skaldai malkas
Ir perkerti šakas
Tu esi herojus
Kuris prieš žiemą kapoja
Tai tu tas nusmurgėlis
Su nusmukusiom kelnėm...

Bėga nosys vyrų
Per sniego vagas
Kažkas nori meilės
O kitas tik degtinės
Nors beveik gal
Tas pats
Bet visko po truputį...

Ėmė ir supūtė
Pjuvenos sninga
Ir jūsų plaukai jau
Nešvarūs
Kaip ir viskas
Kas nebūna švaru...

Kirtimas
Ir medžio traškėjimas
Garso sklaida be galinė
Rodos gali įsimylėti
Kvapus...

Kai kirvis nebeturi darbo
Jis nesiruošia emigruoti
Jis laukia
Kol ateis žiema
Ir vėl reikės kirstis