Ar

Žinai,
vis vaikštau gatvėmis,
ieškodama tavų akių,
kituose.
Rasdama panašumų, atsisukdama per petį,
į praeinančius
niekad nepažintus.
Nėra tavęs,
stiprių tavo rankų,
nepaprastai gražios šypsenos,
kaltės pilno išsisukinėjimo,
akių išduodančių- nepažabojamą liepsną
Tavyje,
kai klausimas tampa baugus, 
gal net beprasmis.
Nėra tavęs, -
Liko neatšvęstos šventės,
garsiai
neiškalbėtos viltys, 
negandos
neišbūti džiaugsmai
Esi dalis mano širdies.
Esi pasiučiausia, išdavikiška,
fizinio skausmo ir smalsaus linksmumo
kupina mano prisiminimų dalis
Esi pats sunkiausias susitaikymas.
Ir pats Didžiausias
praradimas.
sukūręs mane iš naujo
IR TAVĘS NĖRA...
IR TU ESI.
IR BŪSI...
kol esu aš.
Įpratau tave rasti, netikėčiausiose vietose,
garsuose,
kvapuose,
šypsenose
Tik, ar Šiandien išvysiu
Tave
vandenyno potvyniuose, virpant spinduliu?
Ar nušvis
Tavo veidas,
bepakylant Saulei?
Tik smėlyje užpustytas šnabždesys
Ir bangose prarasti tavi pėdsakai