Tik

Rasom aplytu veidu,
vieškeliu tarpulaukių
bridau...
kapsedama ir sau, ir akmeniui
į išorę..
Kvepėjo vienas laukas
dobilais...
Kitu, tik spalvos ūpą kėlė...
prietemos...
Ir tarsi tuoj... lyg netolies,
Pastversiu žvaigždę,
- Tą, -
Kuri jau neįkris į plaukus.
... Nei tau
... Nei man
... Nei mums abiems.
Ir liks tik atšvaitas... sutemus...