Močiutės pasaka

Kaip dabar prisimenu – močiutės pirštai it plieniniai buvo. Vilko ji mane per ką tik nukastų bulvių lauką. Va taip va – pastvėrė už abiejų ausų, suleido į jas savo plieninius pirštus, ir todėl rodėsi, vilko per tą lauką net ne mane, o tik tas nuo skausmo sprogstančias dvi mano galvos ataugas. Jaučiau kaip ausys jos rankose tešlėja. Regėjau kaip tysiamos, maigomos, traiškomos, mano ausys ausytės brinksta ir pučiasi. Aš net pradėjau bijoti – o jei vis labiau pampdamos jos tuoj nebetilps močiutės delnuose, gal net nustelbs tuos skaudžiai žnybiančius jos pirštus, išsikeros virš galvos tokiomis baisiomis kosminėmis lepšėmis mutantėmis. Ir tada ausys uždengs visą bulvių lauką, kiek matyti, iki horizonto, visur bus tik mano pilkai melsvos, išbrinkusios ausų mėsos...
- Uch, - pagaliau iškvėpė močiutė, parbloškusi mano geibų vaikigalio kūnelį ant dar nesudegintos bulvienojų krūvos. – Tu pagalvok tik, rūpužiok... Ką būtum pridaręs? Ausų čia man nečiupinėk. Kol ženysiesi – užgis. Dėkok dievui – gyva liko, velnio išpera tu. Ir iš kur tu toks išsiperėjai... Kad taip žinoti. Kur pamesi, ką rasi. Kad žinotum.
Šnekėjo ji taip pati sau kažką, o tuo tarpu tos pačios ausis skaudžiai drėskusios močiutės rankos plieniniais pirštais jau pastatė mane ant kojų ir plekšnojo per nugarikę. Švelniai. Atidžiai. Meiliai. Tos rankos nubraukė ašaras ir išpūtė snarglį. Paglostė ištaršytą galvą. Jos rankos vengė mano vis dar dilgčiojančių ausų, bet užtat stropiai darė kitus darbus – nuvalė man paltuką, susagstė visas sagas, tvirčiau suveržė kelnių diržiuką, net perbraukė pirštų galiukais per mano batų nosikes. Viskas lyg ir buvo savo vietose, tik aš nuo baimės ir neslopstančio skausmo apdujęs kriokiau, raudojau ant viso bulvių lauko.
Dar pamenu, kad gal to krioksimo pabaidyti spruko už horizonto visi kas gyvas: varnos, bulvių kasėjai, mama su ką tik vagoje ropinėjusia sese, perkaręs arklys su visu vežimu, net avys toliuose – visa dingo. Likau tik aš, močiutė ir vis dar nesudegintų bulvienojų krūva. Matydama, kad nieko čia kitaip nebus, močiutė šlumštelėjo visu svoriu ant tos krūvos, pasiraiviusi įsipatogino, o jau tada čiupo į glėbį kriokiantį mane. Žinojau kas bus, todėl tik įsikniaubiau visu veidu į jos pilką, amžiną megztinį. Kriokimas susigėrė į graužiančią vilną. Kaip jo ir nebūta. Traukiau į save gaižių bulvienojų dūmų, rytinės varškės, šalavijo ir dar kokį tai nenusakomą kvapą ir rimau. O ji jau pasakojo.
- Kaip dabar atsimenu, tą rudenį man dvylika stuktelėjo. Nei šis, nei tas. Anei jau žmogus, anei dar vaikas. Jau porą metų pas svetimus vargau, ale buvau greita, mikli visuose ūkės darbuose. Tai pasamdė mane galiausiai tokia vietinių vokiečių šeima. Vienas stipriausių ūkių pamaryje buvo, malūnas jiems nuo seno priklausė, trobesių nesuskaičiuosi, sodas, daržai. Visur gi vargo žmogaus rankų reikėjo. Laiminga, turtais ir vaikais apdalinta tai buvo šeima. Tėvas malūne sukosi, motina su visu penketu atžalų po namus. Tarnai visą ūkį apšokinėdavo. Tai tais metais kai pas juos atėjau, šeimininkė dar ir pagranduko paspėjo susilaukti. O, ten ne vaikas buvo, o kokis tai stebuklas... Rausvas, riebuilis, didelis, baltų plaukų. Nu niekas kitas – kaip mažas, gražus paršiokas.
- Čia nuo tėvo taip parėjo – bekoniukas tu mano, bekoniukas, sakydavo anas. Žinai, seniau taip veislinius paršelius vadindavo – bekoniukais. Taigi, myluoja, būdavo čiūčiuoja šeimininkas tą savo riebokšlį pagranduką ir tokius žodžius beria: Nu ar ne gražus!? Nu ar ne dailus!? O minkštumas! O skanumas! Oj tu mano bekoniukas! Suvalgysiu tą mažą paršiuką! Kaip cukraus gabaliuką!
Taip kasdien varydavo šeimininkas tokias litanijas prie kūdikio lopšio sustojęs. O kad šeimininkas taip, tai iš paskos ir visa šeimyna – pasigavo tą kūdikį paršeliu, bekoniuku šaukti. Vaikas puikiai augo, per vasarą dar pastorėjo, pagražėjo. Būdavo anas lopšy sau guli, guguoja, o tas tėvas ar motina priėjus tik kalbina, myluoja savo pagranduką, rodos akių, rankų atplėšti nuo jo negali.
- Nu koks minkštutis, koks dailutis mano bekoniukas. Uoj kada pjausim tą paršelį. Kada balių darysime? Svečius kviesime? – sakydavo tėvas. – Ant krikštynų, tėveli, ant krikštynų, - atitardavo jam motina. Nu durni, durni tuodu vokiečiai buvo. Kai dabar pagalvoji, tai dieve, dieve...
Čia ir ruduo atėjo. Išvarė mus visus į daržus. Triūsėm per dieną, derlių skubėjom sudoroti. Nes čia jau ir tos krikštynos buvo suplanuotos. Didelė šventė turėjo būti. Su šimtu svečių. Net iš Klaipėdos kvietėsi gimines. Daržus iki to laiko reikėjo subaigti. Pati šeimininkė tądien mus ragino, kartu triūsė, net jos vyras iš malūno išlindo maišus su bernais ant juoko pakiloti. Namie tik mažėliai buvo palikti. Nu tas rubuilis vaikiukas, sesė jo gal keturių, penkerių ir vyresnis berniokas gal septynerių, nu toks kaip tu – varvanosis. Kiti, trys vyresni vaikai, su šeimyna kaip dideli jau po daržus knaisiojosi. Ir į pavakarę žiūrim – atsirita pažeme, bidzi bidzi, nuo namų pusės, mažoji šeimininkės mergikė.
Linksmutė, akutės mėlynos, dvi baltos kaselės iš po skarikės styro, dar rankutėje kokį tai raguolį nusitvėrusi spaudė. – Oi, mamyt, - sako mažoji, Liza vardu ji buvo. – Oj, mamyt, tai dabar pagirsite mane? Aš jau viską vaišėms suruošiau. Papjoviau bekoniuką. Išmėsinėjau. Tamstai, mamyt, tik sūdyti ir kepti belieka.
Taigi, pradžioje niekas nė domėn to vaiko plepalų nepaėmė. Tik aš matau – blykšta ta vokietka šeimininkė, bala kaip popierius. Už krūtinės tik stveriasi ir jau bėga namų pusėn. Jos vokietis pašokęs iš paskos, dar pamenu tą savo mažąją mergikę į glėbį pasičiupęs, nubėgo paskui savo moterį. O parbėgę ten jau ir rado – kūdikis nebegyvas jau buvo. Ta mergikė motinos aštriausias siuvimo žirkles pasiėmusi jam pilvą buvo sukarpiusi. Tokiais lopais... Anas ir nukraujavo, nabagas. Tą sūnų kurs irgi namuose paliktas buvo po žagarais kažkur pasislėpusį vėliau atrado, be žado jis liko. Paskui greitai ir paskendo, nabagas, kūdroj prie namų. Gal netyčia įkrito, o kad prisišaukti pagalbos negalėjo tai ir nuskendo. O dar po kelių metų tą mergikę malūno sparnu užkabino, pakėlė į orą ir taip toji sprandą nusisuko. Taip baigėsi tos šeimos gerovė ir aš nebeilgai ten išbuvau, tėveliai kur geriau, ramiau mane darbuotis įtaisė.
Nei šiaip, nei taip ta močiutės istorija baigėsi. Aš jau visai ramus josios skreite sėdėjau, nelabai ką ir teklausiau. Tik žvalgiausi ir stebėjausi, nes  pamažu į lauka grįžo visa kas gyva – ir varnų pulkas nusileido, ir avytės tolumoje pasimatė, ir perkaręs arkliokas vežimą, pilną prisėdusį bulvių kasėjų, atgal į bulvių lauką partempė. Tik mamos su sese tame vežime nebuvo.