******

Prologas

    Uz lango siaute siaubinga puga. Pro tankias snaiges, susimaisiusias su issiverzusiais vejo gusiais, nebuvo galima matyti net visu ilgumu istiestos rankos. Sniego patalas jau sieke kresnos smukles langu pakrascius, o apsnigtas stogas, bet kuriuo momentu paleisdamas sniego lavina zemyn, spende tylius spastus atsitiktinam prakeleiviui. Aplink smukle suresti zemi namukai skendo tamsoje. Atrodo kaimelyje nebuvo regeti nei kibirksteles sviesos ar girdeti bent menkiausio krepstelejimo. Ore buvo justi itampa. Nuojauta kuzdejo, kad griaudejanti puga, tai dar geriausia, kas atsitiks sia baisia nakti.
    Nepaisant siautejancios pugos ir pavojingai stipraus vejo, link smukles pamazu artejo susiguzes seselis. Ant nugaros uzmesto sunkaus rysulio, susigerusios pirmosios snaiges dar daugiau pasunkino krovini. Vyro apsnigtas siluetas sunkiai iresi link smukles. Ilgi odiniai batai smigo i sviezias pusnis, o palikti pedsakai greitai pildesi nauju sniegu. Ilgas apsiaustas su gobtuvu vilkosi ant sniego savininkui is paskos. Vos pora metru iki smukles, vyro jau lauke naujas, pavojingas nuotykis. I karalyste isibrove negailestingas priesas, todel reikejo kazkam ji sustabdyti…
    Sunkiai atsidarius smukles durims isaiskejo kur pasidejo visi kaimelio gyventojai. Daznu laiku, maza smukle, pro kurios langus sklisdave suksniai, juokas ir dainos, dabar skendejo vos girdimose snabzdesiuose. Zmones, susibure grupelemis tyliai lauke baigiantis pugai, o smukles savininkas, protarpiais nutraukdamas tylius pokalbius, ejo aplink stalus ir klausinejo ar zmonems nieko netruksta.  Savininko zmona, dazniausiai padedanti susitvarkyti su klientais, buvo iskeliavusi aplankyti savo motinos. Kelione turejo trukti pora dienu, o zmona su vieninteliu sunumu ir pirkliais, keliaujanciais ta pacia kryptimi, iskeliavo dar tik vakar. Susirupines smukles savininkas slenkantis stalas prie stalo su asociais pilnais putojancio gerimo, nekreipe demesio i kaimelio gyventoju bauginancias snekas, o jo veidas vis gelto is susirupinimo. Mat kaimelio gyventojai turejo apie ka sneketi. Is rytu atkeliave pirkliai kartu atsinese baisias zinias. Zmones grobiami is nuosavu namu, medziotojai atrandantys isdarkytus laukiniu zveriu kunus, juodi seseliai slankiojantys aplink kaimeliu langus. Tai pramanytos istorijos pagazdinti zmones ar tikru tikriausia tiesa, lieka neatsakyta.
      Paciame smukles gale su netoli zidinyje rusenancia ugnimi, stovejo nuo kitu nutoles staliukas su dviem kedemis ir nepaliestu bokalu.  Ant vienos is kedziu sedejo aukstas, isitempes siluetas, nukreipes veida i duris tartum kazko lauke. Tamsoje nebuvo galima iziureti nepazistamojo veido ir tai zmones baugino. Smukles savininkas noredamas susvelninti itampa priejo prie tamsoje paskendusio vyro ir greitakalbe ispyskino:
- Gal ko pageidausite, pone? Matau net nepalietet savo gerimo. Prisiekiu visais uzkalniu milzinais, tai pats geriausias midus visoje karalyste, koki tik galima rasti mazos smukles savininkui, - smuklininkas jausdamasis nesmagiai nusisypsojo ir jau
ziojosi kazka pridurti, kai pro prasiverusias laukujes duris izenge tvirtas, placiu peciu karzygys. Ilgi, juodi plaukai suristi i uodega, tamsiose, giliose akyse spindejo vyro drasa, o ant kairio sono prisegtas deklas bylojo apie jame slepiama kalavija. Nuo apsnigto svarko, kiekvienu ryztingu zingsniu artejant prie smukles savininko, purtesi sniegas ir tirpo palikdamas grindyse israizytus upelius. Vyras neskubedamas artejo prie savininko, nekreipdamas demesio ir  nesuteikdamas peno smalsiems kaimelio gyventoju zvilgsniams. Nustebe zmones galejo tik spelioti kaip imanoma nepasiklisti baltoje audroje. Galiausiai priartejus prie savininko pakankamai arti, kad butu isgirstas, vyriskis prabilo:
- Sveikinimai saugiai pasislepus nuo tokios dievo galybes. Prasau man puodeli garuojancios arbatos. Butu labai gerai vel pajusti ranku pirstus.
  Vyriskis nusisypsojes pasitryne susalusias rankas ir prisikiso prie burnos  bandydamas susilti. Savininkas tik nezymiai linktelejo galva ir slubuojanciu zingsniu nukrypavo link virtuves. Karzygys pasisuko i nepazystama tamsu silueta  ir pasisveikino:
- Sukhtril, mano drauge. Atrodo amziai praejo kai paskutini karta matemes.
- Sukhtril bageshle, Theinai. Tikejausi tave isvysti iki saulei pradenant teket, - is tamsos atsklido melodingas, liuliuojantis balsas. Is intonacijos buvo galima spresti, kad kazkas balso savininkui neduoda ramybes. - Seskis, mano broli. Is tavo veido matau, kad turi ne visai dziugiu naujienu.
  Theinas nuo stalo atsitrauke kampuota kede ir suakmenejusiu, nuo ilgos keliones nualintu kunu, klestelejo salia savo draugo. Sunkus kardas kaukstelejo i medines grindis. Grubia, randu isvagota ranka persibrauke per savo slapius plaukus. Veidas akimirksniu pasikeite ir kaktoje susidare, nuo rupesciu ir sielvarto, atsiradusios rauksles. Palyginti dar jaunas vyras paseno kelias desimtis metu, o po akimis kaupesi juodi ratilai, lyg danguje tamsus debesys, pranasaujantys negandas.
  Is tamsos islindo pailgas, dailiai isskulptuotas veidas. Sidabrines akys kone zibejo priesais zvakes sviesa, o ilgi, rudi plaukai denge siaurus pecius ir raumeninga krutine. Priekines plauku juostos paristos pakausyje, niekaip negalejo nuslepti ilgu, smailiu ausu. Tai buvo elfas Adelardas. Tauros misku, elfu karaliaus Paladono sunus. Nuodugniai akimis isvarstes draugo pavargusi veida, susirupines prabilo:
- Tau butinai reikia poilsio, zmogau. Nesi nei elfas, nei nykstukas, nei jokia kita misku butybe. Negali dienu dienas vaikstineti kalnais, sokineti pusnimis, ar tik dvasios tezino ka daryti, ir nesitiketi, kad viena diena nuo nuovargio pakrisi negyvas.
Theinas is gailescio sau tik syptelejo puse lupos ir nuneres galva prisipazino:
- Daug atiduociau, kad galeciau bent viena nakti uzmigti nesibaimindamas, kad kazkas istatys durkla i sirdi, - karys atsiduso ir ismeige apsiblaususias akis i Adelarda. - Bet atejau cia ne ilsetis..
  Judvieju demesi patrauke atslubuojantis smuklininkas su puodeliu karstos arbatos. Padejes puodeli ant dememis nublukusio stalo, paklause ar jaunuoliai dar ko pageidaus. Theinas pasistenge nusisypsoti ir sumokejes kiek daugiau nei reikejo paprase, kad niekas ju netrukdytu. Smuklininkas palingavo apsunkusia galva. Veide matesi plaukiojancios nerimo smeklos.
    Elfas atsireme i kedes atkalte ir sukryziavo rankas kantriai laukdamas kol Theinas gurksteles arbatos ir tes pokalbi:
- Vakaruose, kiek toleliau nuo dvyniu kalnu, miestuose ir kaimuose pradejo dingti zmones. Kaimieciai bijo naktimis vaikscioti net po gatves, ka jau kalbeti apie laukus ir pamiskes. Prisiklausiau paskalu, kad Juodasis Slibinas, pasirodo taip tamsuji maga pradejo vadinti tenyksciai, rengia galinga armija versdamas paprastus zmones i slykscias pabaisas.
Adelardas palinko i prieki ir atidziau isiklause. Uz lango matesi nustojusios pugos padariniai.
- Na, o kiek ryciau nuo siaures, ties Kolibrio dykumos pakrasciu, isikure priesu stovykla, dydziu sulig ta pacia dykuma. Jie rengia armija, Adelardai. Pats netoli buvau ir vos gyvas pasprukau. - Theina uzpludo nusivylimo banga.
  Zmogus tyliai atsiduso, nuleido pecius ir gurkstelejo dar arbatos. Elfas jausmu neisduodanciomis akimis pasiziurejo i kaimelio gyventojus geriancius midu ir  atsargiai paklause is anksto zinodamas atsakyma:
- Kaip siauriniai vartai? Vis dar pleciasi?
- Plysys dideja. Vis daugiau smeklu islenda pro plysius ir terorizuoja valdas. Nebeturime daug laiko. Reikia surasti rakta ir jo nesiotoja.
Elfas pakele galva i virsu ir kazka tyliai sumurmejo savo kalba. Po minuteles prakalbo dainingu balsu:
- Vadinasi, mano nuogastavimai pasitvirtino. Turime nedelsdami iskeliauti. Burtininkas Falvenas parode man teisinga kelia link vartu.  Tereikia iki ten nusigauti, - Adelardas palinko arciau draugo ir pasnibzdomis tare, - netoli nuo kaimelio, pamiskeje yra paristi du elniai su rogemis. Austant pasiimsime atsargu ir…
  Staiga, uz laukiniu smukles duru pasigirdo stiprus uzesys, lyg dangus su zeme maisytusi. Zmones sukluso speliodami kas tai galetu buti. Smuklininkas, is leto, zvalgydamasis i nustebusius kaimiecius, artejo link apsnigto lango. Kairiu rankoves galu nusibrauke uzrasojusi stikla ir pasibaisejes atsoko kuo toliau nuo sokiruojancio vaizdo.
  Prie smukles tupejo, du didziuliai drakonai. Kieti, tamsus zvynai del sniego pusniu, lyg atsispindintys ivairiaspalviai deimantai, spindejo is visu pusiu akinancia sviesa. Galingais nasrais issisiepe drakonai rode begalines eiles astriu dantu, kuriais, paprasta zmogeli galejo lengvai perkasti per puse, o nagai, dydziu sulyg plastaka, isikase i susalysia zeme. Ilga, rambuota uodega nuslave visa aplink juos likusi sniega, kad ant nugaru snypsciancioms butybems butu lengviau nusigauti iki medziu restos trobeles.
  Tai buvo Noitos dukros. Pacios slyksciausios ir labiausiai juodaja magija igudusios butybes. Juodos, apiplysusios suknios slepe sukumpusius kunus, o is po ant galvos uzmesto didelio gaubto kysojo rauksletos nosys. Noitos dukros neitiketinai vikriai nusliuoge nuo savo drakonu ir nejudindamos koju artinosi link smukles duru. Pabaisos atrodo sklande ore. Tuo tarpu, mirti nesantys drakonai uzriete ilgus kaklus i virsu ir griausmingai sutrimitavo.
  Noitos dukros prisiartinusios prie smukles duru snypscianciu gyvates balsu prakalbo reikalaudamos pasikviesti jas i vidu:
- Gerbiamasssai, ssssmuklininke. Tuoj pat atidarykite duris ir prassikvieskite ssssvetelius passisveciuoti.
- Tenorime paragauti jussu taip gerai visssoje karalysteje isgirto midausss, o mussu katineliams reikia tik pailseti is po ilgosss kelionesss per puga, - prabilo antroji ragana.
Vargsas zmogelis stovejo viduryje savo smukles ir drebejo it gluosnio lapelis, is nezinojimo kur nupulti. Zmones vieni per kitus pradejo snabzdeti:
- Trombai, seni, sykstu nedaryk! Tai Juodojo slibino pakalikes.
- Juodasis slibinas tik pasakos maziems vaikams pagazdinti, - po nosimi storas, raudonskruostis senis nusikeike.
- Ka tu ismanai, girtuokli, tu! Pasiziurek pro langa, - ilganosis vyras atkirto storuliui, o tada kreipesi i smuklininka. - Trombai, atidarysi duris, visi zusime.
  Smukleje buvusios moterys is isgascio susispiete i kampa ir pradejo garsiai raudoti. Storulis keiksnodamasis sunkiai pakilo nuo stalo ir prisiartino prie lango. Prie duru tebestovejo du tamsus seseliai. Viena is raganu staigiai pasiziurejo i girtuokli savo raudonomis, kaip kalnu kraujas, akimis ir apzavejo seni. Storulis akimirksniu pasidave kerams. Vietoj gumbuotos raganos jis mate nuostabaus grozio lauku feja. Ilgais, iki pedu, baltais plaukais, basa ir pusnuoge grazuole kviete ji patirti gyvenimo palaima kokios dar neteko justi. Pirmoji Noitos dukra, palikdama antrajai storuli, toliau saldzialiezuvavo:
- Vargsas tu zmogelissss, sssmuklininke. Tavo zmona ssu vieninteliu vaiku pasiklydo pugoje, o tu turi aptarnauti prasssskretusius kaimo girtuokliuss. Isileisssk mus vidun. Mes norime tik dvieju nepazystamuju, kurie uzklydo cia ieskodami prieglobscio. Pazadu, tavo zmonele pareisss namo. Ne plaukelis nuo galvoss jai nenukrisss.
  Smuklininkas pradejo dar labiau jaudintis isgirdes, kad raganos zino apie jo zmona ir sunu. Jo zvilgsnis nevalingai nukrypo link tolimojo staliuko, kur turejo sedeti du nepazystamieji. Kedes stovejo jau tuscios, o ant stalo liko nepaliestas bokalas ir iki puses isgerta arbata.
  Ta pacia akimirka suzavetas storulis vikriai prisiartino atlapodamas duris ir issokdamas laukan, gergzdzianciu balsu uzsauke:
- Pasiimk mane, mano lauku grazuole! - Tik jo ir likusiu kaimieciu lauke ne kas kita, bet pilna agonijos mirtis..

                                                      *********
  Pro galines virtuves duris, tyliai isslinke Adelardas su Theinu, greitu zingsniu brido per storas pusnis. Jau speje sukaisti, bendrazygiai alsavo lediniu ankstyvo ryto oru. Krauju pulsavo islikimo instinktas. Pecius spaude sunki nasta- pareiga savam krastui. Sniegas tik letino ju zingsni, bet iki misko pakrascio dar like puse mylios. Iraudes, Theinas jautesi isdaves kaimiecius. Visa gyvenima kovojantis uz teisinguma ir naikindamas tokias pabaisas kaip Noiros dukros, dabar jautesi kiaurai greziamas sazines grauzaties. Galva neaprepe kaip nebuvo galima rasti iseities is tokios keblios padeties. Zmogus, brisdamas suklupo ir nevalingai pasuko galva link kaimelio.
- Neturejom teises paaukoti tu zmoniu toms slykstynems! - issauke Theinas tiesdamas rodomaji pirsta link tamsiu seseliu tolumoje.
- Tyliau! - atsigrezes sudraude ji elfas. - vardan tavo ir mano gyvybiu. Drakonai tave isgirs. Neturejome kitos iseities, kitaip butume zuve.
  Theinas nugreze akis i pamiskeje augancius placialapius. Tukstancius metu isrymoje medziai, atrode visagaliai, mate daugeli tautu pakylant ir vel isnykstant. Isgyvene gaisrus ir milzinus, dabar dave saugu prieglobsti ju vieninteliui issigelbejimui.
- Vardan geresnio tikslo, - sau po nosimi sumurmejo Theinas ir pasileido kiek imanydamas greiciau kapstytis is pusniu.
  Kiekvienas judesys ar veiksmas elfui buvo tris kart lengvesnis nei zmoniu karzygiui. Isiaudrines ir kas karta isibegejes, Adelardas turedavo suletinti zingsni, kad bendrazygis galetu pasivyti. Elfas zinojo, kad Theinas buvo galingas, stiprus zmogus, galintis pats vienas patiesti desimtis priesu. Deje, ne vienas zmogus negalejo prilygti elfu grakstumui, greitumui ar lankstumui.
    Pagaliau pasieke roges, nedelsdami ne sekundes, sulipo ir is visu jegu trinktelėjo elniams virbais, kad sie pradetu begti. Ispudingu greičiu elniai soko i prieki ir pasidave nesami zverisko impulso išlikti gyviems. Mat elfu elniai pasizymejo gera uosle, o zvarbus vejas kartu su savimi atsinese astru grobuonies kvapa.
  Pro bendražygiu akirati pamazu keitesi krastovaizdis. Baigiantis tankiam miskui, pasirode skaidrus upelis vingiuojantis per plačia pieva, kurioje vasara bus sodinami kvieciai. Elniams lengvai persokus mazyti upeli, jie toliau leke pievomis. Rytuose pasirode pirmieji saules spinduliai. Suzibo, it mazais kristalais nusetas, sniegas. Nuo greito ciuozimo zeme, apsnigusios egles liejosi i viena visuma. Gamta supo apgaulinga tyla.
  Rogemis besliuoziant sniegu, danguje pasigirdo garsus riaumojimas. Is po sunkiu debesu issikiso drakonu galvos. Drutesnis drakonas, pro tamsias snerves giliai ikvepe salto oro ir is nasru paleido didžiuli ugnies kamuoli. Theinas tik spejo išlaviruoti roges, kai ugnies kamuolys teskesi visai salia. Stipri smugio banga i prieki pastumejo elnius su visomis rogėmis, susimaises su sniegu purvas issiteske i visas puses uzkliudydamas Theina su Adelardu. Is juodos skyles visoje baltumoje, i ora pakilo tamsiu dumu stulpas. Adelardas pabande persaukti riaumojima:
- Jau nebetoli. Stai ten, tarp tu kalvu sakojasi tunelis! Ilinde i vidu rasime vartus!
  Theinas sukaupes visas jegas paragino savo elnia. Staiga,  mazesnysis drakonas pradėjo kristi zemyn bandydamas pasiciupti Adelardo elnia. Gyvulys is baimes garsiai suinkste ir išsprogusiomis akimis pasileido suoliuoti kiek imanydamas greiciau. Antrasis elnias paseke paskui pirmaji. Didysis drakonas ir toliau spjaude ugnies kamuolius, bandydamas užkliudyti roges, palikdamas dumu stulpus po saves. Praejus vos porai akimirku pieva liko nuseta ziojejanciu pilku skyliu.
  Vos speje pabegti nuo pabaisu, keliautojai ilindo i olos vidu, nusoko nuo rogiu ir atriso elnius. Adelardas sudave abiem per nugaras ir paragino sleptis. Elniai akimirksniu nusuoliavo i viena is daugybes uolos angu ir dingo tamsoje. Adelardas uzmerkes akis susikaupe snibzdemas elfu kalba. Theinas nerimastingai ziurejo pro plysi kaip drakonai leidžiasi i pieva. Is deklo issitrauke savo astru karda ir pro desini peti pasiziurejo i posmus deklamuojanti elfa:
- Adelardai, turi paskubėti! Drakonai jau nusileido!
  Atmerkes akis, elfas nukreipe savo nuožmu žvilgsni i rytine uolos anga ir susnybzdejo:
- Paskui mane.
  Theinas nedvejomas paseke elfa vis atsigrezdamas pasiziureti ar niekas neselina prie ju. Draugai zenge vingiuotu tuneliu, apaugusiu melsvais grybais, kurie kaip naktiniai zibintai apsviete kelia. Tolumoje pasirode blyski sviesa. Theinas ir Adelardas zenge i didele uolos aikste. Virs galvu karojo varvekliu formos smailios uolienos, o olos gale stovėjo du akmens luitai. Pastatyti vienas priesais kita saugojo is ju sklindančia senoves magija.
  Bezengiant lemiama žingsni is uz kampo issoko rausvas kalavijas. Theinas, savo greita reakcija kardu atlaike smugi ir jau ruosesi smogti atgal kai uz nugaros stovintis Adelardas issauke:
- Falvenai! Tuoj pat nuleisk savo asmenis!
  Apstulbes burtininkas ismete kalavija is ranku ir nuosirdziai atsiprase:
- Isgirdau sprogimus lauke. Bijojau, kad atjoja priesai, bet norėjau kiek galėdamas patausoti galias vartams atidaryti. Butumet uztruke kiek ilgiau ir jau buciau nebelaukes.
  Elfas prisoko prie burtininko ir pakele nuo zemes kalavija. Paduodamas atgal jo savininkui tare:
- Falvenai, senasis burtininke, nebeturime daugiau laiko. Noitos dukros jau cia.
  I elfa suziuro dvi gelsvai zalios akys. Isodintos per arti viena kitos, pastoviai lakste nuo vieno keliautojo veido prie kito. Mazo ugio, apkunus senolis, issitiese priesais elfa ir vos girdimai sumurmėjo:
- Tada paskui mane, - senasis burtininkas paliepe ji sekti.
  Zilagalvis senis, ilga, zila barzda atmesta i sona, kad netrukdytu, pasitaise savo išdilusi apsiausta, pasieme keistais rastais išmarginta lazda ir greitu žingsniu patrauke link akmens luitu.
- Dabar judu pasiruoskite. Kiek užtruksiu atverti vartus. Duok dieve, jei kas pasirodytu, sykstu man netrukdykite, kitaip niekur judu nekeliausite. As praveriu vartus, jus sokate i vidu. Lai telaimina jus sventosios dvasios, vaikai.
  Theinas vis dar tebelaike rankose spausdamas karda. Is stipraus susijaudinimo, net nejuto kaip ranku krumpliai pradėjo balti. Adelardas uzdejo ranka draugui ant peties, pasitikrino ar tebeturi prie saves elfu skaptuota lanka ir nekantraudamas suziuro i burtininka.
  Tuo tarpu išmintingasis burtinininkas tyliai pradėjo skanduoti posmus nesuprantamos kalbos. Iskele kaire ranka lenkta lazda. Vis garsiau kartojant burtažodi, is snabzdejimo burtininkas perėjo i saukima. Lazdoje pasislepes kristalas pradėjo svyteti aksomine spalva. Pasisukes Theinas i akmens luitus, tarp ju iziurejo sklindancia panasia sviesa. Magija pasklido per visa dviejų luitu lauka suformuodama ovalo formos rata. Magiska galia raibuliavo, sukosi spiralėmis ir i sonus spjaude permatomus zaibus.
  Uz nugaros pasigirdo pazystamas snypstimas. Theinas atsigrezes i bjaurybes pasiruose ginti burtininka. Adelardas akimirksniu uzsoko ant salia stovinčio akmens ir ispaudes smailia strele i ištempta lanka susuko:
- Daugiau ne žingsnio, blogio išperos!
  Kaip tik ta pacia akimirka burtininkas galutinai pravere vartus, suprasdamas, kad zmogus su elfu turi sokti dabar arba amžinai puti sitoje oloje. Tvirtai iskeles rankas i virsu, kad vartai neužsidarytu, isreke bendrazygiams:
- Dabar! Sokite i vidu!
Theinas nekreipdamas demesio i burtininko reikalavimus, pro sukastus dantis iskose:
- Mes taves neatiduosime mirčiai i nagus, kvailas seni!
- Ziurek, ka vadini kvailu! Aukoju savo gyvybe, kad tukstanciai tautos zmoniu gautu galimybe išgyventi. Dabar susikisk savo karda kur nors giliai ir sok, kol dar galiu išlaikyti vartus!
  Adelardas, greitai reguodamas paleido viena po kitos streles i artejancias raganas. Pirmoji Noitos dukra išsisuko nuo streliu krusos, bet antrajai strele pataike tiesiai i aki. Is skausmo ragana pradėjo rekti nesavu balsu, pirmoji prisoko padeti ištraukti strele. Po akimirkos savo rankose jau laike strele, bet kartu ir sesers išraudusia aki. Tai pamačiusi auka pradėjo dar daugiau klykti priversdama likusiuosius rankomis apsivyti ausis. Tarp seseru isipleske trumpas vaidas. Tai dave Theinui laiko apsisukti ant kulno ir sprukti link vartu. Adelardas pasisokinedamas ant akmenu, taip pat nere i aksomine sviesa.
  Olos vaizdui sparčiai liejantis akyse, draugai dar spejo pamatyti kaip dvi bjaurybes suleido nagus ir dantis i senoli. Is akies issprudo vienisa asara, nes Viskas vardan didesnio tikslo pagalvojo elfas.