*201812292017

Prietema.
Šalti šešėliai, vėjas stūgauja už durų.
Kalėdinės lemputės. Jokių langų.
Groja The Doors, o jis į krosnelę įkiša jau nebepirmą kart naudotą pagalį,
Kiek palaukia ir prisidega.
Rūgšti petkė ir toks pats degąs iš vidaus, susisukęs veidas.
Tuo pačiu pagaliu pastumdo žarijas ir prisėda ant šaltų plytelių.
Garaže ramu. Tik ta ramybė nieką gerą nemini.
Tai kas šildo ano rankas - tai degantis kūrinys.
Kartu su pranašyste, kurią jaunuolis išmokęs mintinai nusprendžia esą nebereikalingą.
Šiąnakt jis lubas šviežiai išsikalė susiūtais drobės gabalais.
Taip uždengė senus paveikslus, nuotraukas, laiškus - metų metus ištapetuotus viršu galvos.
Tuom šiąnakt garažas tapo kiek labiau nebylus.
Ąžuolinėmis daililentėmis kaltos sienos,
Seni likimo valiai palikti projektai,
Atsiminimai. Šiąnakt davė ramybę.

Jis vėl prisidega, traukia tą rūgštų dūmą ir pasaulis už durų dar labiau nutolsta.
Tuo pat metu jaunuolio vaizduotę pradeda lankyti vizijos.
Pradžioje jos figūratyvios - atpažįstamos - apie paveikslus, apie nebaigtus darbus, apie drobes, apie mirtį ir vaikus.
Toliau vizijos abstraktėja. Galiausia balsas pakeičia vaizdus ir tai atveria vartus „kitur“.
Sako prieš tris metus suskambus varpui - trys pasauliai sudrebėjo -
Viename pabudo jaunuolis iš savo vergijos laukiant lig atsidarys vartai.
Kitame pajudėjo iš perono traukinys lig pažadėtos žemės.
Galiausia valtelė ištirpo - ten toli užu horizonto.
Tyla.

Pabudęs jaunuolis bute viduryje niekur, ten ketvirtam aukšte - po dešine kvadratu, pažvelgė į liustrą ir išbalo. Gipsinėje šviestuvo dekoracijoje nieko netrūko. Pilnatis tirpdė jo veidą pro atvertas duris. Veidrodis, lova, stalas. Paslaptys, balkonas. Drobėje ant sienos trūko figūros, o vietoj anos buvo tik trumpas laiškelis su žudiko vardu. Taip tai to paties žudiko prisipažinimas, kuris aną sykį žvelgė skęstančiam jaunuoliui į akis ir vaikiškai šypsojo.
Šią naktį, anot pranašystės, žudikas palieka rojų ir traukinys suka atgal.
Jaunuolis atsivertė knygą, kurios niekuomet nepaleisdavo iš rankų savo budėjime. Joje paveikslėliai judėjo it gyvi. Piešti gyvūnai lipo iš ant sienų, grindų, lubų. Moterys metėsi drabužius ir akimirksniu migo ant kilimo viduryje kambario. „Dangiškas sodas“ pagalvojo perbalęs jaunuolis žvelgdamas į rojų po kojomis, tą kurio negalėjo pasiekt.

Kitoje Lietuvos pusėje jaunuolis tyliai pats sau ištarė - šiandien aš mirsiu. Jo rankose saugiai esėjo iš dugno ištrauktas indas. Į paskiri popieriaus lapai, kuriuos sugebėjo išplėšti iš to bepročio, kuris dabar šildosi rankas kūrinio liepsnose.

Valtelės seniai nesimatė, kogero ji jau ilgai skrodžia dangų, kartu su Kleopu, Šamanu, Svečio dvasia.
Jaunuolis verkė, kad taip tyliai lydėjo valtelę užu horizonto, o dabar jo laukia žemė, nebe dangus. Ir rodos būtent tuo metu įžvelgė artėjantį iš rytų traukinį. Jis žino, jog jame Giltinė, kuri šį ims keliauti kartu.

Kitoje rojaus pusėje nebuvo pragaro. Ten buvo mūsų Žemė. Ten nebuvo Dievo, tik bažnyčios ir Šio atspindžiai.

Traukinys judėjo tyliai, mėnulio šviesa jaukiai užpildė mėliu garvežį, o lygumose galėjai įžvelgti slystančius debesų šešėlius.

***

Tas kuris rašo šį tekstą persiskyrė į dvi puses.
Viena liko spausdinti - kita stojo prie molberto ir ant drobės brėžė liniją.
Ana pažymėjo baltume kvadratą, o tuomet nutepė kalnelį Samuolio obelį, apvalą sklendantį veidrodį ir patį save - besivalant dantis. Sako valyk kol gali. Ar džiaukis kol gyvas. Atmink, kad mirsi.
Kalnelis reiškė kapines, kvadratas - jaukią vietelę sau.

***

Tas garaže uždegė dar vieną suktinę ir tęsė dėmesį vaizdiniams galvoje.
Kūrinys baisiai rūko, spurdėjo ir nesinorėjo virst pelenais.
Jaunuolis vėl pažarstė anglėjančius gabalus ir užvėrė pečiau dureles.

***

Šios nakties istorija baigėsi haliucionacijomis tam vidurį niekur.
Susipažinimu su Giltine - kitoje Lietuvos pusėje.
Ramybe Mano Žudikui.
Gipsinės trūkstamos liustros dekoracijos stebuklu.
Valtele danguje.
Degančiu kūriniu.
Kapinėmis su rezervuota vieta drobėje.

***


Jis paima peilį.
Jis apsikabina ranka drobę - dar šlapią spaudžia prie krutinės.
                                          su kvadratu tamsiu viduryje kalno
Jis duria kiaurai drobę.
Jis duria kiaurai save.
                                Krenta veidu į tik ką nuteptą duobę.


Man lieka tik aprašyti šią tragediją ir džiaugsmą tuo pat metu.
Sutvarkyti jovalą. Kūną susmulkinti ir paštu it kūrinį išsiųsti tam kuris užsidaręs, jog turėtų kuo šventą ugnį saugot.
Giltinė jau prie durų, laukia paketo.
Giltinė laukia, palydėsiu į stotį, o pats paspaudęs enter eisiu pažvelgt kaip studijoje džiūva drobės.

201712292017