Stichii IX

pastovumas

miestai ir žibančios šviesos
tekinos lekia pro šalį
o traukiniai taip ir lieka stovėti

vien_balsiai

paskutinis
mados klyksmas –

bundanti
pempė ryto rūke

kreipinys

žiemos naktimis
į mėnulį kreipiuosi –

Jūsų Šviesybe

sound of silence

apleistuos namuos
dievaži kaip garsiai
plasta voratinklis

turėti ir neturėti

kai ilgėjausi užburto slėnio
po sandalais
man patiesei dykumą

pirmasis miražas
kupranugaris
išlindęs pro adatos
ausį

veriančią kiaurai
per draiskanas

nuogumas

nuogas prieš veidrodį
siūlės į gerąją pusę

dygsniai per kūną

geliantis spalis

virš lietaus balos
palinkęs kaštonas

ne_buvimas

aš galėčiau paneigti buvimą
užšluodamas pėdas
atversdamas naują
sniego puslapį baltą ir švarų

net jeigu sniego yra
lygiai tiek kiek ir Dievo

aplink nesimato bet gurgžda
žengiant kas žingsnį

po švenčių baugūs
eglių skeletai
atremti į plastikinius konteinerius

su viltimi prisikelti

veidrodiniai

paukštis pasukęs kaklą 360
laipsnių kampu

jo akyse mačiau savo akis
kuriomis tu žvelgei

į visus nesudužusius
veidrodinius mūsų gyvenimus