Susenom, mylimasis, kaip tie ąžuolai, giliai šaknis suleidę į gyvenimą. Tik dabar išdrįsiu atverti žiaurią jausmų uždangą. Ištariau tą lemtingąjį rudenį- “Ne”. Dar daug kartų išgirdai mano-“ Ne”. Kodėl? Šiandien sukaupsiu visą drąsą ir atskleisiu dešimtmečiais nešiotą paslaptį lyg akmenį, lyg ubago lazdą.
Nes per daug stipriai, pamišusiai mylėjau tave; kuris buvai užvaldęs ne tik mano kūną, sielą, bet ir kvėpavimą, širdies plakimo dažnį, jau nekalbu apie pavogtas mintis, kasnaktinius sapnus. Su kiekvienu įkvėpimu ėjau per gyvenimą šalia tavęs, nors buvai žiauriai toli, nors sakei banalų “myliu”ne man. Kančioje save įkalinau, sudievinau visa kas buvo šventa tik mums, paverčiau ikona ir bijojau ją sutepti. Lai iškieka gyva nors sopant, nors per milžinišką atstumą. Nes tik ten meilė gali egzistuoti gili iki gęliančio skaudesio, tobula iki brilijanto spindesio. Jutau santuokoje meilė keičiama į: “Lekiu mėnesiui žvejoti; Palik ramybėje!; Atstok!; Ar nupirkai pieno?; Patrauk savo storą subinę nuo ekrano- krepšinio nematau!; Ir vėl prisigėrei kaip kiaulė! ”
Per daug mylėjau tave, kad leisčiau visa kas šventa tarp mūsų sunykti. Tad paverčiau JĄ ikona ir meldžiausi, nes esi ir žinau dar būsi. Net jeigu ir ne mano, ne arti, nelauktas, vistiek esi visur su ta pačia melancholiška eisena, tylintis mūsų meilę. Gerai, jog tyli, mylimasis, nes kitu atveju pasileisčiau per laukus pas tave, išdrąskiusi viską kas pakeliui kaip viesulas. Esi. Ar to užtenka? Nežinau. Tik vieną aiškiai suvokiu: mes JĄ išsaugojome tokią tyrą, šventvagiškai saldžią, nepalūžusią, o augančią, ne šaukiančią, o šnabždančią. Žili plaukai nieko nepakeitė. Negirdžiu tavo: “Patrauk subinę, nes užstoji krepšinio vaizdą”. Net tau neištarus, vis girdžiu iki šiol ypatingai pulsuojantį - “ Myliu”. Mano lūpom nesukrutėjus, nusviedus rašymo plunksną į šoną, o tu žinai mano atsakymą- “Be proto myliu, iki sopulio, mano mylimasis”. Tad misija sėkmingai man pavyko. O tau? Ar užtenka ikonos ir to šventvagiško sopulio, kuris tavyje ir many alsuoja kiekvieną sekundę?