prisiminimas

kai lašas primena
dykumą
kai ašara - veidą
...

kaitrią dieną
prieš vasarų daug
pas tą kurią pamiršau
kelevau
ne visai pamiršau
bet buvus mintis
kiekviena apie ją
nuklydo į daugybę kitų
kol viskas sumišo
vežiau jai tada dovanų
saulėgrąžų
tiesa be galvų
mat nulužo
susitikę kalbėjom
ir vėl apie nieką
neliesdavom temų
skaudžių
ji tada kaip ir dabar
su kitu nevisai
laimingi gyveno
galvas tiek saulėgrąžų
tiek savo į ūpę
įmerkę egzistavom
vargu ar sukrypusius
veidrodžius galima
vadinti gyvenimu
bet visgi...
dar tada nežinojau
kiek kelio teks nueiti
kol galėsiu išbraukti
jos liekaną
buvo apsėdus mane
uodegos vaikymosi
manija tarsi šunį

dešimt metų vis bėgau
nuo jos
tarsi pragaras sielų
ištroškęs
bet štai atsitojęs ant
iš vieno savo gyvenimo
polių galiu pasakyt
buvo verta
visos kankynės
visas laikas
visos tuštumos
galiausiai būna užpilldomos