Stichii VIII

*

tamsoj mano lūpos
brūkšteli
tavo skruostą

prisilietimas netikėtas
ir glotnus

lyg šikšnosparnio
sparnas

vidurvasarį šmėkštelėjęs
tarp tavo kambario
užuolaidų

kalbėk kuždėk man Tūla...

*

močiutė ardo
akimis
vilnonius mirusiųjų megztinius

savuoju raštu perkuria
buvusias žiemos pasakas

į naujas

išverčia mirusiųjų kalbas

į mūsų gyvenimų
kruopštų
kiauraraščių raštą

*
senas žvejys
akimis seka plūde

matyt
kaip nuo vėjo raukšlėjasi
vandens atspindėtasis veidas

*
peizažas su moterim
brendančią į jūrą

kojų pirštais čiupinėja
kriaukleles

įsikasusias į smėlį
į laiką
į jūržoles

*
Paukštis atsitrenkia į vakaro langą
prie kurio buvau karštą
raustantį skruostą priglaudęs

toks švelnus tavo antausis
Dieve

*

Lapai lyg dideles pageltusios plaštakos uždengia
tavo akis

kur dingsta vakarai dienos
viena dvi trys keturios penkios...

einu ieškot

*

Eilėraščių prieglaudoj
vieno rimas šlubuoja

kitas tiesiog
buvo pradėtas

bet nebaigtas

*
vėlyvas ruduo
aliejinių paveikslų kvapas

paukščiai atskridę nulesa
nutapytą

vynuogių kekę

*

dirvos gale garuojančios
arklio šnervės
tėvas rankose laiko noragą

abu jau iki pusės
į žemę
įbridę

*

Tėve mūsų kuris esi
keturkampis virtuves stalas

vakariene virtos bulves
karstos lupenas plėšiu
nagais kaip rūbus nuo

svetimo moters

*

iš šalto lauko
į prikūrentą kambarį

skruostai liepsnoja
kaip obuoliai
kaip sniegenų
papilvės

net krusteli grumstas molio
po širdimi

*
vėjas kontūzytas grįžta iš karo
be rankų be kojų duris atsidaro

*

tėvas kvepia medžiu
vidury miško kamienai vėjyje girgždą kaip durys.
beldžiu
visas pasaulis
pilnas durų be rankenų

tik vejas turi leidimą kada panorėjęs išeiti

*

kalbuosi su Dievu
kitą rytą viskas išties
prašviesėja

po trijų dienų
jaučiu vėjo delną
paraginamai spustelėjanatį
petį

po poros savaičių
mazgas veržęs
galūgerklį

atsilaisvina

po mėnesio gaunu
išklotinę

ir vėl meldžiuos
kad būtų už ką

apmokėti