Bedvasės mėnesienos liūne mes stovėjom. Ir man stovėjo. Ir atrodė drėksta Delnai nuo prakaito. Kedeno ūsus vėjas, Kedeno ir suknelę. Kaip aš mėgstu,
ak, kaip aš myliu gerą kaimo bobą... Kaip Dievą, kaip Valstybę, šmikį šmikį, Kaip jos skarelę, kuri mãne vėlei gobė Kaip pabudimą, žmonai vėl surikus
Ji išprotėjus tik ant tiek, kiek aš nušokęs, Nuo stogo nuvažiavęs girtas senis. Tad duok man vyno dar. Pripildyk taurę. Šokim Kartu, Aš gendžios nupirkau iš Vanios
Gulėkim mėnesienoj, čia nėra žmonos, Ir garantuoju, niekas nieko nežinos.
Paskaitavojau tekstalą, inkėliau inrašu. Mona diktafons senas, ta girdisi kap kokis ta in skaipu parašu man. Da biški kosulys pajėmė, tą chrėns gavas. Bet kap pirms blyns - normalę. OTAP!
Sutikčiau, tarčiau - durniau, tik suk ienas,
pasikasyk į statų kampą, jei jau drėksta.
Pasmirdęs prakaitu, o ūsai lyg ražienos,
ko čia stebėtis, taigi gaigalas iš miesto.
Kriošena, ko gviešiesi dar stamantrios bobos,
na, kai tikrai esi gryniausias šmikių šmikis,
laimę bandyk. Šešias lentas gražiai sugrobęs,
žvakelėms plazdant, veiziek, ir pranykęs.
Nesu nuo proto šokusi, veidrodis dar nerodo,
bet kuomet pasirodo nuopeza koks senis,
kuriam nuo stogo vis taurelės laipsnių šoka
ir šakymas nugulęs ant šešių. Na, beasmenis.
Tai ir nesistebiu, kad kandžiojas bedantis,
o galvoje - išblukusi patieka šoka nežinios.
Žilė - galvoj, velns - uodegoj, tad kramtęs
žvilgsniu, smaukydamosi aimanuos, dejuos.
Nu geras šitas :D ne ką prasčiau už Juozų Erlicką. Pralinksmino Kostia kaip visad, tik čia ir raiška, ir atlikimas nuobliuotas kaip reikiant. Diašimts balų - kap Konstantinas saka...
Na, ką gi, brangus Kostia,
turtas (vyras gyvas) būk - meilužis.
Šlamėsim (net šešiais sparnais)
ir šukėmis nedužę,
nesvarbu, kad Alsheimeris mums
iš paskos nuolat sekios.
Žinok, pralinksminai, smagiai juokiuos,
bet brendžio tau - tikrai įpilčiau.
Ir kas, kad aš kaimietė, byra smiltys,
juk tu žinai, kad visada esu džinsuota ir jauna.
Ačiū, brangus - šalia, nuo šiolei - du,
dantis tik blizginu! Ir visko man - gana. <><><>