be nuskausminamųjų

Reikia kartais pasinerti,
plaukt toliau nei anąkart

pastvert už skverno bėgančią mintį,
komplimentus dalinti

ridenti cukrinius žirniukus
po vienišę dėžutę –

skausmui leist džiūti,
kol sulūžta ir nebereik nešiotis,

gali jau stotis:
tiek prasėdėjus – širdis sumedėjus,

bet atsidaro durys,
kaip laikrodžio liežuvis –
genys stuksena,
jau metus čia gyvena

tavo istorijos
mano paglostymai –
mums abiems.

Net kai kanda,
ar paliečia randą –

aš išliksiu švelni.

Reikia kartais pasinerti,
bet dažniau reik gyventi
be nu-skaus-mi-na-mų-jų,

prie miško durų,
net tamsoje –

aš liksiu švelni,
ištekėjusi,
rankas sudėjusi

tau pakartosiu –

gerai jau gerai,
tikrai atsistosiu –

pereisiu šitą mišką
ir parsivesiu
po žirgą
mums abiems:

metams naujiems.


2017 10 21