***

Papasakosiu Jums.
Pats mačiau. Nors ir migla galvoje, nors ir metelių nutekėjo.

Tie vėlyvos lietuviškos gotikos, kuklūs koridoriai.
Laiptai, prietema, aidai tolumoje.
Prisimenu duris, nors nežinau pro kurias žengiau pirma,
Taip pat kiek kartų pirmyn ir atgal grįžau, paklydau, palaikiau užburtąjį ratą.
Prisimenu:
Mėlą šaltą šviesą ir Twin Peaks'išką nuotaiką.
Žmones sėdinčius ant žemės ir aplink poromis ar po tris besisukančius dialoguose.
Žmonės rūkė, o po kojom derėjo žiūrėti nenuverst kokio butelio.
Melancholiška muzika ir užburti ratai.
Merginos akmeniniais žvilgsniais lingavo, karts nuo karto bubtelėdamos kokį atsakymą.
Negebėjau atpažinti veidų, pradėti kalbų, tik stebėjau išvirkščias drobės puses.
Porėmiai seni, sovietiniai, grubūs ir pilkas stambiais mazgais linas.
Nebe pirmą kart pasirašytos, o tuo pačiu reiškia - nebe pirmą kart ir užtapytos.

Prie lango ramiau, užu - geltonos miesto šviesos, lyg parkas, galbūt ir gatvė. Čia suktinė tabako, dūmai. Popieriaus skiautė, pora eskizų, jog pamiršt kaip nejauku, kaip nėra vietos.

Klajokliu būti visad man būta madinga. Vienas ratas, kitas, nauji rakursai, kitos drobės ir porėmiai. Tamsu - niekas nepyks jei paliesiu rankom. O tai mane traukė, net gi tuomet kai gyvenau it vienišius.

Ratas ir palieku mėlą šviesą, dūmus ir vėl renkuosi duris. Už šių nuotaiką įkast būta sudėtingiau. Šviesa balta, šalta. Žmonės nuogi. Ant žemės ar kur aukščiau užsikorę. Su peiliais rankose, buteliais ar dar nematytais rakandais. Štai vienas spygliuotos vielos vainiku, Nukryžiuotuoju dedas. Kitas jau krauju apsiliejęs išsižada rolės. Žmonės buteliais, peiliais, nežinia kuo rankose. Dūmai. Triukšmas. Seni porėmiai. Linas.

Grįžus į mėlą šviesa persmelktą kambarį, mažai ką prisimenu. Nevieta man čia. Nors lyg radau porą nustebusių pašnekovų. Pusnuogės figūros taip pat jau buvo čia.

Taip pat ir vainikas.


220712162017