Montažų metas...

    O Vidinis užtrukęs, dar vis nesugrįžta... Tačiau  nekantrauti laukiant jo, man irgi nėra laiko. Jis užimtas kaip per didesnes šventes Kabelių Švč. Mergelės  Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Durys atidarytos, o nesutilpę žmones, „iškrenta“ pro jas į šventorių. Gerai, kad langai aukštai, pakraigėje. Nepasiekiami.
– Ką? Ir taip buvę? – pats sau nepatikiu.
– Buvę, buvę, – patikina Digitus Minimus (kairės rankos Mažylis), savo valdose sutelkęs pirmą mano laiko dešimtmetį, taigi nuo 1939 metų sausio mėnesio pabaigos.
  – Buvo, buvo, – jam pritaria Anuliarus (kairės rankos Smilius), o aš, išgirdęs juos, vis žadu ir žadu užsukti į jų valdas, atidžiau pasidaryti, kaip atrodantis laikas, kuriame visa vaiskytė ir jautriausia dalis jaunystės. Sakoma, pažadėti nesunku, lengva, bet – argi? Man skauda ir pažadant, nes tuomet skaudžiai atsimena daug kas – ir karieta „Dženė“, ir žirgas Ygaga, ir, ir...  Atrodytų, kaip galėtų taip būti, bet žegnok nežegnojęs save, o yra taip. Kad tai nerimta, kvaila, irgi negebu savęs įtikinti, net suvokiu, kad tai nepavyks, nes beatsiveriantis Savęsp (Ašašai), dėlioja neįtikėtinas pajautas į naujas erdves ir  nebūtų protinga manyti, kad turėčiau jas ignoruoti. Važiuoja gi karieta ten, važiuoja ir vežioja... Žvengia gi ten žirgas Ygaga.  Būnu gi ir aš ten. Tačiau atrodau it meluojantis, vengiantis prisipažinti, bijantis pasiviešinti, kad esu. Beje, sakyčiau, vis mažiau ir mažiau  ten pajaučiu savęs nesuvokto. Kažkas lipdosi į miglas, rūką, į šešėlius, į spalvas... Iš nebūties nokinasi materija. Ir Vidinis, turbūt, taip pat.

Aš suprantu, Vidini,
kad vyžų iš tavęs – manęs nepins
Ir milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.

Taip pirmą kartą taręs senokai, o vėliau neretai kartojęs ir neatrodė nuobodu ar nekuklu. Guodžiuosi, kad daugybos lentelė atsiradusi  todėl, kad nuolat kartotųsi. Vargu, ar dažnai pamąstome, kaip atrodytume, jeigu tektų būti be jos. Tačiau ne tik save taip kartoju. Vidinį taip pat, stengdamasis iškalbėti taip, lyg jis atrodytų kaip iš vaizdajuostės, arba bent taip, lyg jį vaidintų Bladukas. Ne taip svarbu, kad mano vaidyba neišraiški, tačiau pats faktas liudija, kaip neretai atkakliai stengiamasi visais būdais atkurti sutiktus žmones, turėti juos realius aplinkoje, kur jie tokie įsiminti. Kad ir negebėdamas tiksliau, bet šitaip atsiminti Vidinį man nebuvo nuobodu. Kaip ir dabar.  Regiu, kaip išgirdęs mane, jis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiančio ilgai nereikėjo. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą Šilinių dzūkų kraštą matėme. Taigi jis, Vidinis:

Ir balana...
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais. 
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti

  Suprantu, kad visa tai būta. Taip įtikėta. Tačiau jeigu stropiau, neatžariai apie tai pa...  pa... pamąsčius, tai supranti, kad neįmanoma įkelti savęs būto į esantį save, ir tuomet prasideda galvos skaudėjimas, kaip išlaviruoti, iškalbant save esantį visais laikais. Tas išlaviravimo laikas ilgas.  Oi, dabar  apie tai nekalbėkim, bet atrodo, jog pradedu suvokti, kad mano dalioje prasideda montažų metas.
  – Izraeli,  girdi, ką sakau. Sakau, kad į mano dalią atėjo montažų metas. Tik prašau: nešauk į ausis, kad kalbu apie atsiminimus. Tai sena, sena... Jie  dega kartu su bibliotekomis, su archyvais, jie sunyksta laike. Jie nepaklusnūs amžinumui.  Ot, buvo karieta. O kur ji  dabar? Buvo Šventoji ir Ypata.  O kur jie dabar? Ot, pažiūrėk, kad  ir  į  mane. Ką matai? Ogi senį, tik senį, baigiantį aplik Didįjį pirštą vynioti  aštuntą  dešimtmetį... 
  – Ir Ypatą  atsimeni? – neiškentęs manęs taip  kalbančio suošė ausyse Izraelis. –Tikrai atsimeni? – palaukęs teiravosi ir kartą, ir kitą,  o man  buvo smagu, lyg matyčiau nuoširdžiai pradžiugusį žmogų. Ir tuomet pasidūmojo, kad gal  tai ir yra Ypata... O  jeigu - NE, kodėl  taip negalėtų
 
Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.

  Betgi  tai jau irgi neįtikėtina, bet kas žino, kaip atrodytų paveikslas, jeigu  Izraelį  sumontuočiau su Ypata. Kad ir neįtikėtina, bet gi, kodėl negalėtų būti, kad vienas kito ieško nuo nežinia kada ir ... pagaliau. Ir pagaliau dar kartą įtikiu, kad mano dalioje prasidėjęs montažų metas.
  Žiūriu į Didįjį pirštą, apraizgytą aštuntu savo  gyvenimo dešimtmečiu ir laukiu. Dar vis pasitaiko, kad jie trise – Nykštys, Didysis  ir Smilius  – net ir špygą sumezga...
  Laukiu, ką jis pasakys, kol dar nesuspėję į trijulės pasitarimą...