Rašyk
Eilės (71780)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







I

kas lauks manęs galėjau numatyti
bemiegės naktys kofeino dozės
ir pjauna žvilgsnį debesys dantyti
kurie laikus ir nebūtį nukosės

ir vėl iš naujo dozės kofeino
per naktį tūsai ar klaiki vienatvė
ir paakiai pamėlę ir patinę
Antakalnis kažkur Olandų gatvė

kai dar bandau gyvent laiku būtuoju
pasaulį visą kojomis matuoju
visai kaip jį kasdien matuoji tu

aplinkui skamba maldos o gal vedos
kitus lapus tiesiog lemtis suėdus
tik lengvas miegas tarp šešių lentų

II

tik lengvas miegas tarp šešių lentų
toks siurrealus ir keistas šitas sapnas
į jo giliausią šulinį krentu
dar šviežias medis chrizantemos kvapnios

ir viskas esti dvigubu dugnu
lyg skrybėlė gyvybės kontrabanda
pro skalikus iš lėto praeinu
giliai slepiu tačiau vis tiek suranda

iškrato viską ir paleidžia eiti
tol kol pasieksiu duslų aido greitį
save juk šitaip bandome žudyti

ir akys tos kurios pasaulį mato
nekonvertuoto video formato
transliuoja vėl Ikaro lėtą krytį

III

transliuoja vėl Ikaro lėtą krytį
ir dar ne tokį vaizdą ištransliuos
mes obuoliuos juk buvome gimdyti
greičiausiai ir užmigsim obuoliuos

kai saulė jau toli nebenurieda
nuo rojaus paskutinės obelies
ir ji sukrovus gruodį savo žiedą
praeinantį lyg rankomis palies

kai mano kelias dar tik įpusėjęs
seniai žiūrėk pasibaigė rugsėjis
ir baltas gruodis pėdina krantu

ne savo pėdom – jambų ir chorėjų
galbūt ne taip kaip iš tiesų norėjau
ir pats iš sapno busdamas krentu

IV

ir pats iš sapno busdamas krentu
neišmatuotas ir svaigus tas gylis
matyt mažai apie didybę suprantu
kai jūra ir dangus taip švelniai mylis

ir gimsta žemėn šaudantys žaibai
lyg įtrūkiai dangaus ar lango stiklo
vienatvėj valtis plaukia įkypai
kelionėj neatradus nieko tikro

vien tik iliuzijos didaktikų moralai
kada nusmigsiu neišklausęs galo
iškilęs greitai dar greičiau nupuolęs

ir gaivų rytą vėl atnešęs tau
nelyg čiurlelis miegantis kritau
lyg angelas į samanas ar žolę

V

lyg angelas į samanas ar žolę
kurioj aš vietoj ir kuriam laike
buvau kelis dešimtmečius prapuolęs
atsibudau su muzika klaikia

ir nežinau ar ten dainavo hipiai
ar šniokštė jūros kirai kildami
būriais nuo molo smirdančio nulipę
ar laivas vos praplaukęs Nerimi

kas aš buvau karys ar trečias brolis
nuo pirmojo pavidalo nutolęs
kažkam šypsojau šypsena gailia

bet naktys vis trumpėjo jau neilgos
mačiau kaip pučiant vėjui gula smilgos
pats kūną apsiklodamas žole

VI

pats kūną apsiklodamas žole
sušildytas kartaus vienatvės grogo
ne savo noru ne laisva valia
net apkurtau kai žiedlapis susprogo

nors viskas nužydėjo jau seniai
bet būna kad pasikartoja metuos
kad sprogsta medžiai skamba šuliniai
apgaubtas miestas ūko Andromedos

kai pats jauties kaip kosminiam laive
tarp klausimų likimo kur kame
pajutęs žemės trauką kūno svorį

ir visą ką kelionėj praradau
bandau grąžinti su kaupu vien tau
lyg šviesą nešęs angelas nupuolęs

VII

lyg šviesą nešęs angelas nupuolęs
apsidairau aplink kokia tamsa
ir vienuma seniai atvėsęs guolis
ir spindi žemė skambanti visa

nesuprantu Antakalnis ar Rasos
o gal dar Nidos kopos kuriose
taip neseniai dar bėgo kojos basos
dar žaisdamos vis jūros kvapuose

bet jau nebesvarbu kas kartą buvo
kaip ruožai danguje balti lėktuvų
svarbu ko būta visada šalia

kaip žiemkenčiai aš mokiausi numirti
ir prisikelti ir pratęsti mintį
čia atsitiesęs vėl giesme žalia

VIII

čia atsitiesęs vėl giesme žalia
taip kaip žolė atsitiesia po gaisro
dar kelio vidury o ne gale
po kojom traška Elioto bevaisė

išdžiūvus žemė smėlis po padu
ruduo atsekęs pėdsaku manuoju
ir vėl staiga paliekame vienu du
o gal tai tik iliuzija sapnuoju

ir pasakyti viską aš bandau
ko niekad nebuvau pasakęs tau
ko niekada net pasakyt nespėjau

kada staiga pakylą vėjai rūstūs
aš šokt imu kitaip visai sulūžtum
lyg nendrė mąstanti lenkiuosi vėjui

IX

lyg nendrė mąstanti lenkiuosi vėjui
tokia nematoma tačiau tokia lanksti
nes kas neprisitaikė – subyrėjo
šiame keistam visatos pakrašty

iš pakraščių į centrą Broskio žodžiais
mes linkstame prie upės o tada
mes gėlą vandenį vis geriam godžiai
ir tai ne pakraštys bet visata

kurioj nėra nei pakraščio nei centro
čia viskas tikra viskas išgyventa
kaip giluma kaip žaizdos atpirkėjo

bet esama tikrai dviejų krantų
vienam jų tykiai dar meldiesi tu
iš jo per jį jame dvasia atėjo

X

iš jo per jį jame dvasia atėjo
tikiuosi kad išaušo valanda
akimirką anksčiau negu tada
kada to laukiau pažinimo vėjau

išspaudus visą nerimą kaip votį
tik taip po nušvitimo bus šviesu
ir nieko naujo nebereiks žinoti
svarbu suprasi vieną – kad esu

tavęs kadaise gal tik susapnuotas
per dangų nusiyrė baltas luotas
kurio pavyti jau nebegali

į šitą aukštą spindinčia padange
kurion klajokliai lyg laipteliais žengė
ir vėl sustojo amžių pakely

XI

ir vėl sustojo amžių pakely
kalbėjosi kaip kalbasi dievai
ir tu ten buvęs rodos netoli
prie jų nespėjai nenukeliavai

tarytum prie Rimbaud jo laivo girto
kuris dreifavo mūsų vandenuos
kai laikrodžiai nebūtą laiką kirto
tame sapne kuriam tau veidenuos

ir grįžta vėl ratu prisiminimai
ak Menmozyne man tik juokas ima
iš tūkstančių jų liko tik sekundė

o visa kita – tuščios laiko aukos
kad ir pats tikrai nebežinau ko
žiema mus savo bučiniu įskundė

XII

žiema mus savo bučiniu įskundė
o kūną draskė vėjai keturi
matai iš ryto Lozorius nubunda
bet jo prašnekint jau nebegali

tokia lemtis galbūt ir man ir tau
kiekvienas žingsnis priekin numatytas
ir žodžiai tie kuriuos dabar skaitau
tiesiog rasa ant puslapių nukrito

nes visa esti amžina dėlionė
kur susijungia ir lemtis ir žmonės
pasvirus tykiai girgžda axis mundi

išnyko hipiai pankai milžinai
ir iš tiesų žmogau nebežinai
kad čia prabėgo tik viena sekundė

XXIII

kad čia prabėgo tik viena sekundė
tarytum vienas šūvis pro mane
ir blizgė šviesoje žuvelę gundė
pačiam giliausiam ežero dugne

ir kaip tuo laimikiu tu didžiavaisi
kaip aš sonetų kylančių karščiu
o jau saldumas pažinimo vaisių
ir kūną purto nuo šaknų karčių

ir Petro raktai salę atrakina
ir ima rodyt nespalvotą kiną
kurio jau sustabdyti negali

kokia istorija patetiškai liūdna
atrodo viskas baigėsi diena
o gal praėjo šimtmečiai keli

XIV

o gal praėjo šimtmečiai keli
vos galvą tik padėjus ant akmens
tik dulkės pasikėlusios kely
ištrins ką akys mena ir ką mens

kai žvilgsnį vėl į veidrodį smeigiu
bet nuo paviršiaus lengva taip nuslysti
iš vikšro grožis virstantis drugiu
kurį galėtų tik uždengt aklystė

alchemikai užrašantys ore
tą savo slaptą formulę kuria
paversti auksu gali lapų krytį

bet laiko sustabdyti neuždraus
kada sustojau prie vandens skaidraus
kas lauks manęs galėjau numatyti

XV

kas lauks manęs galėjau numatyti
tik lengvas miegas tarp šešių lentų
transliuoja vėl Ikaro lėtą krytį
ir pats iš sapno busdamas krentu

lyg angelas į samanas ar žolę
pats kūną apsiklodamas žole
lyg šviesą nešęs angelas nupuolęs
čia atsitiesęs vėl giesme žalia

lyg nendrė mąstanti lenkiuosi vėjui
iš jo per jį jame dvasia atėjo
ir vėl sustojo amžių pakely

žiema mus savo bučiniu įskundė
ir taip prabėgo tik viena sekundė
o gal praėjo šimtmečiai keli

2017-12-12 15:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 11:13
April is the cruellest month
vis nepavyksta
nėra ką skaityti apart pavadinimo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 00:19
chaodzen
tas irgi neblogas:
http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/geda/menulioz.htm
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 23:46
__ ___
XV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 23:10
Luiza Šarlotė
Puikiai! Skaitant man net žadą atėmė... Ne kiekvieno nosiai sonetą parašyt, jau nekalbant apie vainiką. Turi Dievo dovaną ir dėkui, kad dalinies su mumis.  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 21:47
Vetra Vika
Svaiginantis minčių ir žodžių grožis prirakinantis širdį emociniu jausmų gilumu:
,,... tikiuosi kad išaušo valanda
akimirką anksčiau negu tada
kada to laukiau pažinimo vėjau

išspaudus visą nerimą kaip votį
tik taip po nušvitimo bus šviesu
ir nieko naujo nebereiks žinoti
svarbu suprasi vieną – kad esu

tavęs kadaise gal tik susapnuotas
per dangų nusiyrė baltas luotas
kurio pavyti jau nebegali ..."

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 21:22
Ana_Brada
Dėkui už sonetų vainiką
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 18:36
Loke1
žadą atimantis figūrų gausumas: stiliaus; fonetinės, sintaksės, semantinės :)
produktyviai įspūdinga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 18:29
Erla
Tokį vainiką ne kiekvienam nupinti.
Techninis atlikimas aukštesnis už meninį(klišės menkina}.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 16:11
__ ___
emvilkiškas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-12 16:02
tictac_it
O oo, sonetų vainikas, tai jau darbas ... darbelis , triūsas taip sakant :) Na sonetų vainikas rašomas nuo paskutinio soneto - pagrindo. Tas toks nieko visai, taip :) Bet visas kūnas vainiko - visgi kiek eklektiškas ir pritemtas pasirodė, taip jau dažnai būna, skubame juk.  Na tiek to ten kokia klaidelė, ar šiaip "liapsusas" - pataisoma. Bet summa summarum - 3 (įdėto įdirbio ir darbo negalima mažiau vertint) 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą