Snieguolės belaukiant

Dvi kurpaitės, baltai nudažytos,
Tyliai tūno kamaros kampe,
Kantriai laukia Snieguolės sugrįžtant,
Kad ir vėl palakstytų drauge.

Išsiilgusios pėdų švelnumo
Ir trepsėjimo kiemo takais,
Dvi kurpaitės kas kartą suklūsta,
Kai prasiveria durys plačiai.

Seneliukas vikruolis nerimsta -
Paskutiniu metu vis dažniau
Į kamarą kažką sunkiai neša,
Nusišypso kurpaitėms plačiau.

Paslaptingas tas mūsų senelis,
Ir guvus, pasipuošęs gražiai,
Baltą barzdą šukuoja ir glosto,
Galiukus ūsų riečia aukštai.

O maišelių margumas, gausumas!
Jau lentynos prikrautos pilnai,
Tik, staiga, prisiminęs, ko trūksta,
Kinko elnią į roges skubiai.

Kai į sutemas miškas panirsta,
Tik mėnulis apšviečia takus,
Seneliukas pavargęs, bet linksmas,
Neša eglę į savo namus.

Štai dabar ir kurpaitės suprato,
Kad Snieguolė jau ne už kalnų.
Eglę puoš, kad vaikučiams Kalėdos
Ir Naujieji atneštų džiaugsmų.