Stichii VI

Užėjus speigui niekada kartu
negalėjom išeiti į lauką
žaisti
mėgautis sidabro amžiumi

teturėjome vieną porą žieminių batų
ir kaip budintys kariai
eidavom savo pamainas
savo budėjimus

grįžęs man pasakodavai apie
čiuožyklą tvenkinio
kaip aštrios pačiūžų ašmenys
braižo lede ratus ir žvaigždes
rožių krūmą iš vientiso ledo

man pasakojai kaip šerkšnas užkrenta
už apykaklės bandant nuskininti
paskutines šermukšnio uogas

kalbėjai apie sniegą
kuris susirenka pėdsakus

ir lieka tūkstančiai kelių
namo pareiti

išėjęs aš irgi šitai pajusdavau
įkvėpęs į save žiemą
iškvėpęs žydinčios vasaros garus

grįžęs nesakydavau nieko
bijojau kartotis
bijojau žodžių
kad pasibaigė
mano eilė

vienąsyk apsimovęs tuos aulinukus
glėbyje išnešiau tave į žiemą
snieguotus puslapius

pildydavom angelais

po to susirgai
po man buvo užginta
būti su tavim vienu du

savo kambario kampe
klūpant ant žirnių
mačiau lange Brėgelio paveikslą
kaip jis tirpsta lėtai
ir varva pro lango kamputy

*
kartais aplankydavom pirkelę
močiutė jau ten negyveno
nieks nekūrendavo žiemą

užšalęs vandens kibiras
kartu su mėnulio atspindžiu

po glėbį malkų atsinešėm iš kirtimų

kaip mėnuo atitirpo šuliny

sulindę po pūkines paklodes
kalbėdavomės apie viską

o kai snaudulys apimdavo kūną
patalą šaltą kaip sniegas sušildydavo kūno šiluma

nuo jos atkusdavo blakės įvairūs gyviai
kurie nubunda pajutę žmogų

palinkėjimas prieš miegą
„gero miego ramių blusų“ – nebuvo nei šmaikštus
nei juokingas

*
Dalimis išardyta vaikyste
išardyti dviračiai jų rėmai

palikti džiūti saulėje kaip molbertas

užtaisėm prakiurusias padangas
užlopėm skylutes širdį

iš kurių eidavo oras

kai suaugusieji kalbėjo apie išardytus kolūkius
aš tau sekdavau pasaką apie Robotą Policininką
kurį išardė dalimis į metalo supirktuvę
nunešė biustą
širdies vožtuvus

metalo kojas šlaunis
girgždančius alyva nesuteptus sąnarius
visada prapliupdavai juoktis

ir susigraudindavai ties vieta:
kad kregždžių lizdus išardė
strazdanotųjų
generacija