Pagaliau Palionija išsitiesia palapinės miegmaišyje Tik kūną gelia nuo neaiškios alergijos, niežti. Skauda galvą. Gretimoje palapinėje kosčioja Robertas. Vyras ką tik grįžęs iš užsienio. Sužinojęs, kad bibliotekininkė ruošiasi į literatų festivalį, pasisiūlė nuvežti, važiuoti kartu. Palioniją iš džiaugsmo ištiko šokas, įtampa lydėjo visą kelią...
... iki pat Šiaulių. Priekyje tolumoje išniro pažįstamas Katedros bokštas. Kelio kairėje − Aukštelkės bažnyčia. Palionijai ir Robertui boluojantis pastatas priminė vyskupo Kalvano albume matytos kirchės nuotrauką. Liuteronų bažnyčia berods stovėjo Šiauliuose ant kalvos netoli turgavietės. Robertui dingtelėjo, kad neištesėjo kadaise vyskupui Kalvanui duoto pažado lankytis Dievo namuose. O ir lankytis pareigos nebeliko, nes keičiantis valdžioms dingo Roberto darbdavys – Religijos reikalų komitetas...
Jau ir miesto riboženklis. Pravažiavo dešimt sankryžų. Pasitarę su Palionija įsuko Aušros alėjon, vėl kairėn, į buvusio univermago kiemą. Prieš vienaaukščių garažų liniją vyras sulėtino greitį.
... Akimirksniu prieš jo akis asfaltuotas kelias susibangavo, stojo siena, skambtelėjo varpas. Ta pati kalva – tvinkčiojančiame ore nusipaišė kirchės frontonas, kvadratiniai univermago langai ištįso, išsirikiavo bažnyčios šoninių fasadų ritmu, primenančiu vargonus, nuo kurių į dangų, palikdamas taką debesyse, iškilo kryžius. Robertas užgesino variklį, apsidairė. Mašinų stovėjimo aikštelė. Priekyje ̶ ūkinis prekybos namų fasadas su rampomis. Keisti vaizdiniai staiga dingo. Palikę automobilį duobėto asfalto aikštelėje abu su Palionija nuėjo į turgų, nusipirko maisto. Prekybos namų, pirmame aukšte įsikūrusioje Maksimoje pasirūpino gėrimais. Robertas drebančiom rankom atrakino automobilį ir atsargiai išsuko iš buvusio univermago kiemo. Kelyje iki kaimo gyvenvietės, kuri buvo jų tikslas, Robertui ausyse skambėjo varpai. Iki pat pakrantės juoduojančio tvenkinio, iki pat pakrantės, kurioje sutūpė spalvingų festivalio palapinių kauburėliai...
... bet dabar Palionija ilsisi oranžinėje palapinėje, tvenkinio pakrantėje. Užsitraukia miegmaišį ir nugrimzta prisiminimuose.
Nepriklausomybę Palionija pasitiko pasyviai. O vėliau merginą ėmė džiuginti byrančios draugių šeimos. Moterys, pamiršusios savo senmergę draugę, vėl iš naujo ją atrado. Aplinkiniai nebesišaipė iš Palionijos mergautinės pavardės. Tokios pavardės gyvenime ir medijose tapo norma. Svarstyklės apsivertė,,, ̶ ienės“ prarado reikšmingą padėtį.
Bet tada gūdžios sovietijos Vilniuje į provincialę Palioniją vyriškos lyties asmenys nekreipė dėmesio. Kultūros mokyklos moksleivių tarpe ji buvo absoliutus Nyčės nulis. Paskyrimą dirbti kaimo bibliotekoje atšventė Gorkio gatvės pieno kavinukėje, užsikąsdama ašaromis šviežią bandelę.
Netrukus jauna specialistė Palionija Ramunaitė atsidūrė kaimo bibliotekoje. Provincija. Miškų apsuptis. Neseniai čia kovojo miškiniai (tarybinė kultmasinė darbuotoja net mintyse nedrįso ištarti žodžių laisvės partizanai). Bibliotekos lentynose ženklią vietą užima Lenino raštai, socialistinių teorijų žurnalai. Kelios Remarko, Balzako, Cvirkos ir kitų cenzūruotų autorių knygos. Bet Palionijai rūpi ne tai. Jos svajonių princas kolūkio pirmininkas, bent agronomas. Lūkesčiai greitai bliūkšta. Aplink tik vedę vyrai. Todėl, kai bibliotekon su bijūnu užsuka mechanizatorius Petras, mergina vos sulaiko džiaugsmą. Tiesa vyrukas stačiokas, rūko papirosus belomor kanal, nuo jo sklinda saliarkos kvapas, bet Palionija jį išauklės.
Dar savaitė ir Palionija su Petru žingsniuoja vieškeliu abipus tankaus miško link jos namų. Įsuka į keliuką tarp pušaičių. Vyras stabteli. Numeta papirosą. Užmina auliniu batu ir stipriai patrina padu gesindamas nuorūką. Atsisega odinį diržą.
̶̶ Maukis triūsikus, ̶ paliepia Palionijai, sagstydamasis kelnių sagas.
̶ Mergaitėms į kairę, berniukams į dešinę! ̶ spygteli nesusipratus mergina, bet mintyse šmėžteli, kad literatūriškai triūsikai vadinami kelnaitėmis.
̶ Ho, ho, tai tu dar mergaitė! ̶ nusižvengia Petras, artėdamas prie Palionijos, atstatęs kažin kokį baisų daiktą.
Tvokstelėjo saliarka. Palionija metėsi bėgti, o kad būtų greičiau, nusispyrė basutes.
̶ Durne, basanoškes palikai! ̶ pavymui kvatojo Petras.
Taip baigėsi paskutinis ir vienintelis Palionijos Ramunaitės pasimatymas.
Tada ji puolė rašyti eilėraščius, megzti, piešti ir užsiimti kita dorybine veikla. Šiandien Palionija kūrybinio klubo Rūtos žiedas pirmininkė ir literatų stovyklos vadovė.
̶ Vadovė, ̶ su pasididžiavimu pagalvoja žilagalvė mergina, išlįsdama iš laikinos pastogės. Tvenkinio pakrantėje sutūpę dar kelios palapinės. Viduryje pievos stalas, ant kurio atvykę dėlioja vaišes ir taurius gėrimus. Žybteli saulė, paleisdama spindulio strėlę į grėsmingai juoduojančią gelmę.
Robertas jau įkaušęs. Apkūnus kūnas tirta, išsipūtę žandai įgauna violetinę spalvą. Palionija užsimiršta, kad ji atsakinga už stovyklautojus, kad reikia pristabdyti ligotą Robertą. Gamtos prieglobstyje tarp literatų ji pasijaučia tikra bohemiete, bohemos dalimi ir drąsiai išlenkia taurelę, po to didelę taurę. Vakarop visi patraukia į žygį pėsčiomis po apylinkes. Robertas dūsta, vos spėja, bet stengiasi iš paskutiniųjų.
Sugrįžę stovyklon kūrėjai išalkę puola prie maisto, ištroškę prie gėrimų. Įsilinksminę skaito eiles. Užminga švintant. Juodoj tvenkinio gelmėj ritinėjasi mėnulis, užkliuvęs už pakrantės medžių šaknų, pavirsdamas į dusliai skambantį varpą . Kelios valandos miego ir kelionė atgal. Robertas vairuoja dar lėčiau nei atvažiuojant. Dažnai sustoja. Geria vandenį ir vaistus. Palionija apsiramina, laimingai važiuoja namo. Pagaliau grįžta į savo namelį tarp miškų krenta patalan. Rytą pažadina skambutis:
̶ Robertas mirė. Kaip atsisėdo gerti arbatos, pasidėjo galvą ant stalo ir nebepakilo.