Pasibeldė į sielą

Kažkas į sielą pabeldė atsargiai su klausimu:
- Ar galima pas jūs? Pagalvojau, galima.
- Taip, galima! – aš atsakiau. - Pakankamai čia vietos man ir jums. Vėl klausimas:
- O kam čia šitos dėžės? Jos tokios didelės ir išvaizda ne kokia...
- Neišsipildžiusių planų nuo vasaros, svajonių ir vilčių, kurių jau neišgelbėt... O kodėl jūs pasibeldėt į mano sielą? Juk paprastai prie kūno daug kas derina...
- Jūsų ramybės nuoskaudom aš nepažeisiu. Be sielos kūnas – jis visai ne man.
- Na, jei jau atėjot, pasilykit, ne iki ryto, o visam visam...
-Aš pamylau jūs, tai įsidėmėkyt, nes vietoj “ Ne” siela atsakė „ Taip! “
-Na, jei iš tikro taip pamylot, tada už ką, sakykit, jei ne paslaptis?
- Klausimas “ Už ką” meilėje bejėgis ir bereikšmis. Juk myli ne už ką ir nieks neatsakys.
- Bet būnu kartais aš labai ūmus, žinau, už viską gali tekti sumokėti, nes žmogus žmogų išnaudoja ir garbina daiktus dabar. Anksčiau buvo kitaip...
- O jeigu aš įšeisiu tylomis, žinoti noriu, kas nuo ašarų apgins?
- Na, jei tapsiu aš  nereikalingas, suprasiu, kad tai buvo pamoka...

Daug veržėsi pas mane, veik per sienas,
Rudens čiažėjimų prisipažinimais.
Atleidau aš visoms. Tokia jau mano siela!..
Ir viskas liko tik prisiminimuos...