Etiudas ,, Šakės”

... Aš esu Niekas, Baltas berniukas, Ne, ne berniukas, O kamuoliukas… (skamba fone)

Tamsu. Pasakotojo veidą apšviečia radijo imtuvo šviesa. Tyliai, bet truputį susijaudinusiu balsu, vaikinas pradeda savo pasakojimą.

                    - Džinsinis kombinezonas, storo stiklo raginiai akiniai, norvegiškas megztinis – viskas  būdavo padengta dulkėm ir drožlėm. Akyse man stovi vaizdas, kaip aš mažas tupiu jo dirbtuvėse, kalu vinis į lentutę. Žinai, mums leisdavo meistravot šalia, tik, kad dabar kai prisimenu tą meistravojimą, tai buvo kažkas daugiau, kažkas apie esmę. Gauni lentutę, vinukų kibirėlį ir tiesiog kali. Visą dieną iki pietų. Vieną po kito.
Kiekvienas mažas varžtelis jo dirbtuvėse buvo vertinamas ir turėjo savo vietą. Pamatytum, pagalvotum - absoliutus bardakas, bet tai buvo jo tvarka. Jis ir man, vaikui, tada mokėjo surasti vietą savo dirbtuvėse. Kai dabar pagalvoju, -genealus egistencialistas.  Žinai, jis ir sau vietą turėjo namuose, kur tiesiog galėjo būti. Fotelis! Ant kurio niekas negalėjo sedėti apart jo. Tokie foteliai labai traukia atsisėsti mažus vaikus. Uždraustieji. Kai tokiame sedėdavau, jaučiau, kad darau kažką blogo, tad sėdėdavau tyliai, kaip pelė ir klausydavausi ar neišgirsiu artėjančių žingsių, kad spėčiau maut lauk, kol manęs nepastebėjo darant tokio mąsto nusikaltimą.
O jį patį priverždavo svajonės. Jose gyventi jis turėjo du įkvėpimo šaltinius. Per visą naktį grojantį radiją ir pavasarį. Jis buvo svajotojas. Žinai, na kai užsimerki ir įsivaizduoji. Bet taip tikrai, kad galėdavo su smulkiausiom detalėm perpasakoti savo svajones. Ir sapnuodavo,  o tada ryte atsikėlęs man pasakodavo, kokiame kare su kokiais pakeleiviais susitiko. Juokinga, baba visada sakydavo, kad nustotų šnekėt apie save, o man būdavo be galo įdomu. Tačiau kai negalėdavo sapnuoti, klausydavosi radijo, kol užkibs mintis ir suras apie ką svajot toliau. Hm, tas radijas ją varė išproto, o mane jis ramindavo. Kitame kambaryje siaubingai bijodavau tų ant sienų kabančių iškamšų, aš įsiklausydavau radijo ir jos nebejudėdavo.
Žinau, kad jaunystėje kažko siekė, bandė sau kažką įrodyt. Ir daug ko pasiekė, bet ne tame esmė. Taip atrodė žmogus kuris nešnekėjo be reikalo. Žmogus kuris myli tyliai, tyliai ir miršta. Tai va, tai šio pavasario jis nebesulaukė. Ir dabar man šakės.