Lapkričio lietuje

Lapai krenta ir krenta, bet niekada nepakila.
Nepakilau ir aš jau daugybė daugybė kartų...
Lietus nubėga per langą, o po juo kažkas ašaras rija,
Nuo žodžių lauktų, bet dar niekam niekada neištartų...

Lietingas ruduo be prasmės spaudžia antspaudą savo.
Tiek jau to, nekrologą pats sau parašysiu,
Numetęs be gailėsčio pirštinių šilumą žemėn.
Lietui tiek, jei tai turi prasmės, pasakysiu:

Lapkrity dar rusena gal tik man nesuprantama laimė!..
Užsimerkęs aš noriu lietaus isterijos galą matyti,
Kartu su dūmais nuryti nuoskaudas savo ir baimę
Ir, (gal būt), nuo rytojaus jau mesiu... rūkyti.