Kartą kavinėje...

Kavinės triukšmas įtraukia ir apsupa lyg švelni antklodė. Šnekos, vilnijančios persimainančiais balsais, skamba indai, tylus padavėjos „prašau“. Girdi, kaip maigo kasos klavišus ir spausdina čekį. Pro praviras duris susirinkusius aplanko gaivaus oro gūsiai bei miesto aidas. Tu įeini ir atsisėdi prie staliuko. Akimirką dairaisi. Sienos išklijuotos šviesaus medžio paneliais. Pro langus matosi Laisvės alėja, diena saulėta ir pro stiklus ant žmonių ir baltų staliukų krenta maloni šviesa, palikdama ant žalio kilimo žaisti šešėlius. Ir liejasi iki pat bufeto, kur už kavos bei kasos aparatų matyti lentynos su buteliais.
Salės gale, per du staliukus nuo tavęs, sėdi trys jauni vyriškiai. Pasistatę alaus, jie užsisakė keptos duonos ir dar kažko. Vilnoniai megztiniai pabrėžia jų jaunų kūnų, abiejų vaikinų, stiprybę, giedruose veiduose šypsenos. Trečias, storesnis ir palyginus su kitais dviem kiek ištežęs, sėdėjo su melsvu, nudėvėtu švarku.
Netoli jų, salės kampe, atsisėdo sena pora - vyras su moterimi. Už nugaros, prie staliuko, kalbasi moterys. Apie kažką šnekasi, juokiasi, kažką viena kitai pasakoja. Žiūrėdamas į tuščią staliuką priešais, klausaisi jų jaunų, temperamentingai vinguriuojančių balsų. Ir kai tau pabosta pasuki galvą į šoną.
Prie gretimo staliuko sėdėjo dručkis. Aprengtas prabangiu kostiumu, riebiam veide kvaila šypsena. Sumišusios akys pro akinius, styrančius ant kumpos, mėsingos nosies stebėjo salėje tarp staliukų besisukiojančias padavėjas. Aptarnaudamos mergaitės nuolankiai šypsojosi tarsi atsiprašinėtų. Klientai irgi atsakydavo šypsena, ypač tie trys jauni vyrai, kurie čia buvo be moterų. Pasakydavo ačiū ir žiūrėdavo pavymui. Padavėjų figūros, baltos prijuostės ant juodų marškinėlių ir kelnių kėlė tylų geismą.
Nuo staliuko prie lango, kur sėdėjo du pagyvenę, prašmatniai apsirengę vyrai, kur ką tik tarp dviejų kolegų vyko tylus, dalykinis pokalbis, kažką pasakojant, kažką vienas kitam įrodinėjant, pakilo vyriškis. Darbinė kaukė nukrito ir jo raustelėjęs, vėjo nugairintas veidas tapo gyvesnis. Platus, kiek atsikišęs, vyriškas smakras, su žandenomis, apaugęs žila barzdele. Virš storų lūpų mėsinga nosis ir gilios, šiltos akys. Nors plaukai nuo metų naštos jau pražilę, kūnas vis dar tvirtas ir pilkas švarkas, gražiai krentantis ant melsvų džinsų, atrodo solidžiai. Stovėdamas tyliai, vos pastebimai atsiduso ir tėviškai šyptelėjęs prisėdo priešais kostiumuotą jaunuolį su akiniais. Jaunuolio veidas pasikeitė, tarsi pro šydą prasimušė vaikiškas džiaugsmas. Iš kalbos supranti, kad galbūt jam ne viskas gerai:
„Kavinėje taip gera. Čia taip atsipalaiduoji. Taip, kavinės atpalaiduoja. Taip, tėte, aš toks atsipalaidavęs. Labai atsipalaidavęs. Čia tokia atmosfera. – Vyriškis atlaidžiai šypsosi, bando kažko klausti. – Nesijaudink tėte, man viskas gerai. Labai neblogai. Taip, neblogai“.
Ir tada numanai, kur jis leidžia žiemas ir vasaras. Tėvas švelniu rankos mostu pakviečia padavėją. Užsako du puodelius kavos. Išsitraukia mobilųjį ir prideda prie ausies.
- Labas. Žiūrėk, gavau tavo žinutę. Tu vis dar mieste? – klausosi. – Mes čia „Edgaro kavinėje“. Gal prisijungsi? Išgersim kartu kavos, – susiraukęs žvilgteli į niekur ir jo prikimęs balsas nuskamba įsakmiai. – Tai tu pasistenk! – Veide nelieka šypsenos, rausva oda dar labiau parausta, lūpų kampučiai nusvyra ir jis trumpam panyra į melancholiją, bet čia pat dėl sūnaus susitvardo. Susimąstęs įsikiša telefoną atgal į kišenę. Atsidūsta, tarsi apgailestaudamas dėl kito žmogaus klaidų. – Sakė, jei turės laiko, ateis.
Sėdėdamas jaunuolis mėšlungiškai linguoja nebyliai plodamas rankomis prieš kvailai linksmą savo veidelį.
- Mama ateis. Taip, tėte, mama ateis? – sustojęs pro akinius įsispokso į tėvą. –  Tu su mama šnekėjai?
Tėvas linkteli galvą. Prisiverčia šyptelėti. Sunėręs rankas virš stalo pasvyra link sūnaus. Klausia, kaip jo naujas kambarys, kaip jam ten sekasi. Sūnus šypsosi ir palengva linguodamas atsakinėja tėvui lyg vaikas: „Kambary yra balkonas, bet į balkoną negalima. Negalima. O kambary sienos tai baltos. Balta gerai. Man gerai. Man patinka baltos sienos. Kartais ateina draugai. Taip, tėte, aš turiu savo Karolį, Mildą. Kartais ateina Agnė. Man viskas gerai, tėte. Tu nesijaudink. Nesijaudink”.
Padavėja atneša kavą ir ant stalo gražiai išdėlioja puodelius. Kol kava aušta, jie abu lyg kažko lūkuriuodami žiūri pro langą, kur saulė glosto klombose voromis augančių liepų viršūnes. Žaliuojančių vainikų šešėliai krenta ant pilko grindinio. Matosi kitas pastatas. Pro šalį vaikšto žmonės. Prisiminęs vyriškis gurkšteli kavos ir tarsi pasibodėjęs jos karštumu pakyla nuo stalo. Nueina prie kolegos ir prisėda. Kavinėje žmonės ramiai kalbasi, gurkšnoja kavą, kitus gėrimus. Aplink sklando kvapai, tačiau jie pernelyg išblankę ir sumišę. Kolegos rusvi plaukai viršugalvy praretėję. Virš laikraščio išnyra nuožulni kakta. Galiausiai pasirodo visas papilkėjęs, apvalainas veidas. Jis sulanksto skaitytą laikraštį ir padeda ant stalo. Juodas moherinis švarkas išryškina jo charakterį.
Kol jie dar kažką prisiminę kalbasi, jaunuolis likęs vienas paragauja kavos, negrabiomis rankomis išsitraukia telefoną, susijaudinęs pakelia jį prie ausies ir virš kavinės šurmulio, kur nuo kiekvieno staliuko vilnija vis kita istorija,  iškyla jo garsiai tariami žodžiai:
- Tai, mama, tu ateik. Nebijok. Ateik. Mes čia geriam labai skanią kavą. Tu nebijok, ateik.
Ir prieš akis lyg nuotraukos keičiasi vaizdiniai. Mama įeina, džiaugsmingos akys pastebi sūnų ir ji iš karto nuskuba prie jo, šiltai prigludusi apkabina... Ir nejučiomis imi laukti to žmogaus, kuris sušildo vien  nusišypsojęs. Kaip angelas dovanoja savo gerumą ir gyvenimą. Kai tėvas sugrįžta, jo suaugęs vaikas su proto negalia pasitinka jį pralinksmėjusiu, vaikiškai džiaugsmingu žvilgsniu.
- Mama ateis, mama ateis! – Rodo į savo telefoną. – Aš skambinau, mama ateis. – Vyriškis atsainiai gurkšteli kavos, su pasimėgavimu tai pakartoja. Trys jauni vyrai salės gale žiūrėdami į gyvenimo pasmerktąjį vaiposi, kilnodami bokalus vienas kitam rodo į jį. Tėvas kažko tyliai paklausia. – Kava skani, – atsako ir nutyla. – Taip, labai skani. Ačiū, tėte, kad pakvietei. Ji taip mane stimuliuoja. Taip, tėte, stimuliuoja. Aš dabar jaučiuosi toks energingas!
Paskutiniai džiaugsmingi žodžiai nuskamba pernelyg garsiai ir tėvas gestu paprašo kalbėti tyliau. Jiedu ramiai šnekučiuojasi. Netvarkingi vaiko žodžiai byra iš burnos jam keistai mostaguojant galva, juokina, erzina ir širdy sukelia gailestį. Stebiesi jo kalbos nelogiškumu. Gurkšnodami kavą jie laukia jos. Ir nujauti, kad ji kažkur netoliese, bet laikas bėga, kavos puodeliai senka, o jos vis nėra. Tėvą apninka negera nuojauta. Matai kaip nuo slepiamo pykčio kaktoje išryškėja raukšlės ir skruostikauliai. Jis vėl griebiasi telefono.
- Na klausyk, tai tu gal ateik pas mus. Išgersi kavos. Sergėjus taip seniai tave matė. – Pasitaiso telefoną. – Tai gerai, mes tavęs laukiam.
- Ką sakė mama? Ateis? Taip, tėte, ateis?
Kostiumuotas jaunuolis vėl linguoja mostaguodamas galva. Tėvas nieko nesako. Galva sunkiai nusvyra, akimirką žiūri žemėn. Pakyla ir dviese sutrikę žvilgčioja pro langą lyg laukdami stebuklo. Sūnus, kvailai džiaugsmingu veidu nekantriai stebintis Laisvės alėją, staiga nustoja siūbuoti ir  atsisuka į tėvą.
- Mama ateis? Mama ateis? Taip, tėte? Mama ateis.
Vyriškis liūdnai žvilgteli į sūnų ir jam dar nieko nespėjus pasakyti, jaunuolis pakelia nuo stalo telefoną, prideda prie ausies. Išsišiepęs klausosi.
- Tai, mama, tu vis tiek ateik. Mes tavęs taip laukiam. ... Kodėl? Ateik, nebijok. Nebijok. Tėtis bus kartu. Ateik, mama, prašau ateik. – Įsikišęs mobilųjį atgal į švarko kišenę išsišiepia iki ausų. Jo naivus vaikiškas veidas tampa džiaugsmingas kaip niekad – Tikrai ateis. Mama ateis!
Tėvas perkreipė stora apatinę lūpą atrasdamas ir nuvydamas bjaurias mintis. Jam jau norisi verkti. Lūpos virpa lyg kažką kramtytų. Nuo linksmų vaiko žodžių jam pasidarė dar labiau liūdna.
Mama vis nesirodo. Veiduose blanksta viltis. Abu jie žiūri pro langą lyg netekę kažko artimo, tik jaunuolis tai suvokia instinktyviai. Imi nekantrauti. Žiūri į juos ir galvoji, už ką taip baudžia gyvenimas.
Kava baigėsi ir jau reikėtų eiti. Tačiau jie dar kurį laiką lūkuriuoja. Staiga vyriškis mosteli ranka į langą lyg kažką už jo pastebėjęs.
- Žiūrėk! Mama eina. Pamojuok, Sergėjau! Matai, ten mama eina?
- Mama eina. Taip, tėte. Mama eina. Mama eina! – Sergėjus mojuoja išsišiepęs savo kvaila, sumišusia šypsena ir jo žodžiai tampa džiaugsmingai isteriški. – Mama eina! Tėte, mama eina. Mama eina!
Motina, eidama grindiniu palei klombose augančias liepas, atsisuka ir akimirką žvilgteli į jų langą, kaip į seno gyvenimo prisiminimą. Ji taip ir nueina nieko nejausdama jiems abiem.

Teksto autorius: Martynas Laskys
Redagavo: Rasa Banelė