Kūną paliekant

Iš prigimties plėšri saulė
kuri tykodavo mūsų pakibusi
oro tinkluose virš stepių ir kalnų

džiovinusi mūsų giesmes
maldas  ir priesaikas po liežuviu

dabar ji slepiasi gyvatės išnaroje
ir dreba tikriausiai nuo šalčio
ir vienišumo

persikų žiedais apsnigtoje palapinėje
sabalų ir šermuonėlių kailiais
apklotas vaikas

varvančia nosimi meldžias tam
pačiam Viešpačiui
kaip ir tu

tik jo žodžiai košiasi pro vilko gomurį
ir šventos ugnies tarme spragsi
išsausėjusios lūpos

atsėlinusios kiaunės kraipo galvomis
ir apspitusios ratu ima
suktis po kojomis

– šitaip kasnakt bandau pakilti
iš ligos patalo
aptrauktas pasenusio riterio oda –

svaigsta galva ir truputį pykina
kol visiškai atsiplėšiu nuo žemės

matau kaip smėlynuose likusiai moteriai
akies krašteliu bėga paukštis
įmerkęs snapelį vyzdin geria jos regėjimą

ta moteris žino kad liūdesys
čia netrunka ilgai
tik tol
kol prieš miegą
jos vaikas iš akies išsikrapšto

mėnulį