horizontas

pasiliksiu tenai
kur vienatvės kalnuos pražydės edelveisai
ir per lūpas nubėgs išvešėjusio geismo medus
iš ugninių žiedų jį surinko nenuoramos fėjos
pažadėję  grąžinti
mano sielai nuplėštus sparnus

sukuždėjo „tikėk“
ir pranyko tarp vėjų
nesivysiu
tebūna kas bus
 
aš gyvensiu sapne kur
migloj snaus viršukalnių snieginos strėlės
išbadėjusios nuojautos glostys nuogus jausmus
o diena lyg nenorom
palengva vakarėja
ten kur liečiasi
tavo vanduo
ir mano dangus

susileja blausus
horizontas į liniją vieną

nežinia
ji dalina ar sujungia
mus