Vienatvė ir gurgždantis sniegas

Kaskart atsikėlęs nenori bet reikia  gyventi
ir ugnį užkurti ir eit atsinešti vandens
ir rengtis kasdien tarsi eitum į didelę šventę
kai galvą vienplaukę išdykęs šiaurys pakedens

kad šitiek prisnigo ir sniegas abu mus išskyrė
kaip jūros ir marios stūksoję kalnai devyni
ir pusnys lig kelių kur veda į didžiąją girią
aš ją vis sapnuoju o tu ten už jos gyveni

ir kartais bent vienas stebuklas gyvenime būna
tu naktį brendi kelią rodo žvaigždė pas mane
diena ir naktis In ir Jang susilieja du kūnai
prieš aušrą rengiesi kartūnine savo suknia

tu vėl išeini mūsų šiltąjį guolį palikus
nubudęs svarstau – tai tikrovė ar mūsų sapnai
kaip sniego lavinos toks jausmas užplūsta ne sykį
ir trūksta kažko na o ko iš tiesų nežinai

senam židiny daug eilėraščių imtų rusenti
jei vien tiktai melą ir sapną matytum juose
Kvailiai ir poetai rašys ir prašys alimentų
Viltis – mūsų motina tėvas – kažkur dausose

Ir viskas atrodo gražu bet palietus – netikra
Šermukšniai lašės iš žaizdos tos kuri neužgis
Praeina mėnulis pro ledo vis spindinį stiklą
Tarytumei sargas o gal mūsų laiko vagis

gal sapnas sapne iš kurio niekada nepabusiu
nubusiu kas kartą kitam kambary ir sapne
man reikia tik sniego švelnumo raminančių gūsiu
ir tosios nakties kada vėl aplankytum mane