apie kraupumas po antibiotikų

per tamsą
dieną įžvelgiu
kai miegas kerais
akis uždangsto
ir kai nei vieno šuns
išsprukusio į
naktį nebelieka
klausau kaip senas
gidas už lango
kasdieninę pasaką
vis kitai miniai seka
ir kaip antibiotikai
sujaukia galvą
nutirpusiom galūnėm
iškrentu iš patalo
tarsi iš įsčių
ant kelių dieną
ryto pasitikt skubu
barzdoj užmigęs
seilių voras
iki kriauklės
kartu
o kai paliečia
šnabždesys vandens
pabėga srovele
taip pasiimdamas kartu
ir mano kietą miegą 
manoji būsima žmona
vis sako
per ilgai miegu
o man jau akys merkias
po nakties
sumišę viskas
tarsi raudnoną gruodą
tepčiau ant melsvos žolės
o dangų prikaišyčiau
ne žvaigždėm
o guminukais
ji man kaip Šachrazada
taip pat toli
nors visad manyje
kokia mintis įstrigus
apie ją
jau žiovauju sakykit ką
tik norit net galit kaip
kokia kobra per geografiją
įpyškint kuolą
nebijau
dabar miegas
man kaip morfijus
visus sapnus kraupius sukvietęs
aplink laužą šoka
o aš kaskart pabėgu
tarsi lagaminas
pamirštas perone