Nė vieno

Kam skambina varpai juoda nakties nata
kieno pašvaistės žaidžia vaškiniuose veiduos
žolės čia nieks nepjovė tiek metų niekada
kur pilkapis kur mūsų šilta namų vieta
kur niekas nebepagirdys ir kąsnio nebeduos

nors trupiniais per dangų vėl sniegas kąsniais kris
ir vėjas vėl užpūs šviesas ir langines
užkals vinim sidabro vis girgždančias duris
neklausime kas beldė tylėsime kuris
atėjo aplankyt šį vakarą manęs

tiktai mėnulio lempa per naktį degs šviesi
takai tiesti per upę kažką arčiau nuves
prie tokio savo balso kur skamba debesy
ir vėl pajust galėsiu – šalia manęs esi
nors iš tiesų tai melas nes gal nėra tavęs

ir niekada nebuvo dundėjo traukiniai
pro šalį lėkė stotys – tuščià tuščià tuščià
nakties sargybos šunys apako per seniai
ir skalija į dangų kažkaip keistai kimiai
lyg ta pūga anapus lyg būčiau nebe čia

pavidalai išnyksta lyg muilo burbulai
kalba tuščia ir sklando vaiduokliškai seniai
ir tik tyla išmokys kalbėti tobulai
gali jai pasiduoti tačiau neprivalai
taip skamba tik vienatvės sniegai ir traukiniai

tu mintyse paklausi – ar aš tai išgirdau
kai ratų ritmą tildo toks keistas gaudesys
kam skamba šitas varpas – jis skamba bet ne tau
kada iš vieno sapno į nežinę kritau
į ten kur vieną sykį nukrisime visi

kada šermukšnių kraujas vėl suledės snieguos
kada Europos laikas jų vyzdžiuos sulėtės
pūga paims į glėbį tačiau nebepaguos
dangaus ir liks sugniaužtas lyg sakalo naguos
kai bėgsime per sniegą per naktį nuo nakties

o jausmas toks atrodys lyg bėgtum iš tenai
kur lieka tik pušynai sidabriškai žili
paklydę vėl į kūnus sugrįš atgal sapnai
juo mintinai išmokai juos mirtinai žinai
tačiau nė vieno veido paliesti negali