Kojos ant šaltos žemės prigludo,
pajutau save iki pirštų galų.
Aš liūdžiu ne todėl, kad mano vaikų niekam nereikia.
Gal todėl, kad visai nesvarbu.
Vaikštant sausam tiktai jūros pakrantėm
užvis labiausiai ilgiesi namų tuštumos.
Gretima ošia ir verkia, kad net raitos blakstienos
pablukusios nendrės eglių žalumos.
Tuo tarpu,
tu rankas į žemę
bandai sugrąžinti ir būtų ramiau.
Bet nieko,
akis dar paganęs
surasi sau vietą
ten, kur sakiau.