Tryliktas numirėlis arba prisikėlimas

Pas Adelę Vymantas išskuba vakarėjant. Beeinant  brodvėjumi nuo Tilžės gatvės iki Kaštonų alėjos, pradėda temti. Vyras pasuka  dešinėn, patraukia per kiemus kvartalo gilumon. Aplink telkšo balos, mėtosi cigarečių nuorūkos, kojos kliūna už  plytų duženų.  Vymantas stabteli..
... Slopus metalo bildesys sklinda požemiu, kibirkščiuodamas  sutrūkinėjusio asfalto akiduobėse. Ištrūkę iš žemės ertmių melsvos ugnelės rikiuojasi apskritiman, panašėjančiam į apvalų langą, viduryje perkryžiuotais rėmais. Šviečiantis erdvinis langas ritinėjasi tarp garažo boksų, medžių kamienų. Tada pakyla dangun, virš savęs nupiešęs frontoną, užsibaigiantį bokšteliu su kryžiumi.   Vyras pasigaili, pasirinkęs trumpesnį kelią, ruošiasi grįžti atgal,   bet jo pėdas apipančioja pilki vijokliai,  kairę ranką pagriebia kaulėta ranka. 
−Kur skubinies, benzina gešeftininke? −pasigirta gergždžiantis balsas. Nuo univermago rampos atsiskiria bedantė burna ir nusiviepia:
−Jau nebe gešeftininks, jau nebe gešeftininks, −įkyriai vaiposi pabaisa, primindama  tirtančiam nuo drebulio vyrui žlugusį verslą.
−Makliu darei ant šventa pliaciaus su velniu, − neatstoja nuo Vymanto burnos kiaurymė, kuri judėdama transformuojasi į šlubio siluetą su raudonais kraujuojančiais šonkauliais.
−Taigi čia senasis sargas Valteris, −dingteli Vymantui. −Betgi jis mirė prieš kokį dešimt metų.
Dešine ranka Vymantas spėja persižegnoti.  Kaip moka. Bet iš visos širdies. Staugiančių kiemų tankmę užlieja juoda naktis, vaiduokliai ištirpsta drėgmėje, palikę virpantį Vymantą. Vyras apsičiupinėja save, įsitikina, kad nesapnuoja ir atsargiai keldamas kojas patraukia link Birutės gatvės.  Vėliau pasileidžia bėgti.  Bėga iki pat Adelės namų ir uždusęs puola į jį pasitikusios moters glėbį.
    Vėlyvą spalio rytą Vymantas tyliai uždaro prabangaus kotedžo duris. Spyna užsitrenkia.  Vyras atsikvepia. Moterį palieka dar snaudžiančią. Adelė šypsosi per miegus, nuglostyta Vymanto ir jo komplimentų, o tas neša nuo ungurių, krabų, austrių, žemuogių ir kitų dangiškų gėrybių blizgančius skruostus miesto gatvelėmis.  Teisingumo dėlei reikia paminėti džiną, viskį, Čilės vyną ir kitus taurius gėrimus, kuriuos Vymantas ragavo su saiku.  Tuo metu Adelės vyras buvo eilinėje darbo komandiruotėje.  Nors niekas nežino, ką verslininkai veikia išvykę. Žmonoms svarbiausia, kad parvežtų pinigų.  Adelė seniai susitaikė su vyro išvykomis, o laikui leisti pasikviesdavo Vymantą. Vyrukas iš pradžių dar atlaikydavo koketiškas, o vėliau tiesiogines atakas. Bet ilgainiui  pasidavė. Ir kaip nepasiduosi, kai Adelė ne kokia barakuda.  Priešingai, ji pati vaišina, garbsto Vymantą, o dar ir banknotą įkiša kelnių kišenėn. Tiesa, moteris už jį gerokai vyresnė,  bet ne kokia nutukusi pabaisa, o raukšlelės ir žili plaukai dar ne svieto   pabaiga. Užtat ir Vymantui nereikia per daug stengtis iš vyriškosios pusės. Svarbiausia gerai išmankštintas liežuvis, saldūs komplimentai, švelnios beveik moteriškos jo rankos.
  Taip laimingas ir sotus vyras žingsniuoja Agrastų, Serbentų, Bruknių gatvelėmis. Štai ir Rožių gatvė.
̶ ̶ Skinsiu  raudoną rožę... ̶  laimingas uždainuoja Vymantas, bet nespėja baigti, kaip už nugaros išgirsta:
̶  Ant rožos tau rožę nupaišysiu, ̶  iš priekio stambus plikagalvis žiebia kumščiu Vymantui į veidą.
̶Chebra, nešam į parką, bliat. 
  Vymantas supranta, kad jį sugriebė trys plikagalviai, tipiški veiksmo filmų banditai. Ketvirtas, kiek smulkesnis, jiems vadovauja. Viskas vyksta žaibo greitumu. Vymantas nespėja nė riktelėti. Štai jie ir parke. Seni medžiai be lapų grėsmingi, kaip kapuose. Net varnų iš kažkur prilekia.
̶̶ Amen, ̶ suvapa Vymantas.
̶  Ko nesimeldei, suka, kai bobą tvatinai? ̶  smūgių kruša pasipylė į Vymantą, kaip į kokią bokso kriaušę. Jis pargriūva ant sudžiūvusių lapų. Tada pažyra smūgiai kojomis.
̶ Vyrai, atleiskit, čia kažkoks nesusipratimas, ̶  stena Vymantas užsidengęs rankom galvą, riesdamasis į kamuolį. Aplink laksto kojų smūgių išjudinti lapai.
̶ Spirk į žabtus, užčiaupk tą frajerį, ̶  komanduoja vadas vykdytojus.
Vymantas vos spėja veidu prisispausti prie purvo, bet gauna spyrį  pakaušin ir praranda sąmonę.
Atsipeikėja krečiamas drebulio. Lynoja. Kelnėse šlapia. Kvapas kraujo ir šlapimo. Dvokia skrandžio turiniu. Vymanto galva  tarp kankintojų batų. Vėl smūgiai, spyriai ir vyras nugrimzta amžinybėn. Rodos skrieja gylyn tamsiu tuneliu šviesos greičiu. O ta  šviesa tunelio gale nusidažo  raudona  kraujo spalva.
Požemyje nuskamba perskeltas kirches varpas . 
... Vymantas atsargiai prasimerkia.
̶ Pasisekė tau, brolyti, prisikėlei iš numirusių, ̶  taria vyras baltu chalatu, balta kepure, guminėmis pirštinėmis aptrauktomis rankomis keldamas lašelinės stovą.
Vymantui pasirodo, kad nuo kalbėjusiojo rūbo atsiskiria vienas skvernas ir nutolsta kaukšinčių kulniukų aidu.