Žiemiškas

mano kraujy ne ruduo dainuoja
ne žiema vis verčianti sniegus
išvarytas angelas iš rojaus
kurio žemėj niekada nebus

ir vidinėje kišenėj palto spurda
pasilikusi žiemot viena kregždė
kai pamiršę nerimą neturtą
vėl nuo nulio turime pradėt

ir klausytis kaip varvekliai spengia
vakarais tamsiais tokiais ilgais
kol žiūriu į tolimą padangę
sniegenos sučiulba po langais

kaip rausvi nukritę obuoliukai
netoli nulėkę nuo obels
ant palangės apsnigtos sutūpę
jie snapais į tavo langą bels

bels ilgai ir bus atidaryta
pavaišinta duonos trupiniais
Breigelis nutapo tavo rytą
su medžiokliais ir šunim senais

kur toli išraudę vyrai moja
kailines nukėlę kepurės
ir aplinkui rik viešnia baltoji
vėl suklumpa į pusnis purias

moterys lauke ugnelę kuria
iš aplink žabų prisirinktų
išretėjęs oras plaučių tūris
pasimetęs tarp dviejų natų

o vaikai čiuožyklos ledą raižo
lyg rašytų pasaką jame
ten kur žodžiai brėžias tavo braižo
amžinųjų švenčių laukime