Pilnatvės išraiška

Sakyk,  žmogau,
kokie nežinomi dievai
per tavo būtį tiesia kelią
Ar tai tiesa, jog neretai
su savimi kalbiesi taip
kad ir Saliamonas (karalius) nesupranta.
Nepyk, beje, kad šitaip  klausti  susimanęs.

  Panašūs radiniai galvoje ne naujiena. Paprastai jie neilgai užsilieka. Ištirpsta, išgaruoja, išnyksta be pėdsakų. Šiam tekstui irgi leidau taip padaryti, tačiau jis pasirodė atkaklesnis. Ir diena, ir kita, ir jau susikaupė netrumpas laikas, o atsiradęs galvoje įrašas  neišsitrina. Primena save tais pačiais žodžiais, privertęs ne tik suklusti, bet ir pripažinti, kad jis ne tuščias. Darėsi smalsu pasiaiškinti, kodėl taip, kas yra šio septynių eilučių rašto autorius. Neapsispręsdamas, kaip jį geriau  įvardinti, mintyse šaukiau
įvairiais vardais, kol pagaliau – netgi pakiliau už kitus – aiktelėjau Izraelio vardą.
– Cha, cha, cha, – išgirdau ausyse skaniai nusijuokiantį vyrą. –  Betgi tai įdomu. Sakyk, ar tu rimtai galėtum nusiteikti mane vadinti Izraeliu. Ar tik tiek, kad pašvilpautume kaip vežėjas botagu.
  Vežėjas?
  Ausyse pasidarė smagu. Niekuomet nemaniau, kad apkurstančios ausys galėtų taip atgyti. Tačiau stebėtis tuo irgi nesinorėjo. Jau buvau išmokęs atidžiau dairytis po Savęsp ir neįtikėtini dalykai pradėjo nykti. Jų vis  mažėjo ir  dabar  mažėja. Manau, kad, labiau susikaupus, galima buvo įspėti, kad į mano ausis prakalbęs asmuo patapęs iš dar neseniai man buvusios neįtikėtinos realybės. Dabar labiau rūpėjo  nepasirodyti  vėjavaikiu. Pasakiau taip, tarytum taikytausi prie jo anksčiau pasakytų eilučių pridėti ir savo penkias.

Ką pasakyti, kai, o, Izraeli,
koks jau buvai – vargu ar būsi.
Aš įnikau išjausti abėcėlę
ir patikėti jai save,
mainydamasis į Savęsp.

– Girdėjai, ką pasakiau? Būtų gerai, kad ir suprastum, pranoktum karalių Saliamoną. Iki šiol niekuomet nesu jokio žmogaus šaukęs Izraelio vardu. Dabar jau pačiam darosi  įdomu, kodėl taip aiktelėjau. Kitais vardais šaukti atrodė paprasčiau, bet  kažkodėl prireikė tarti Izraelio vardą.
  – Va kaip! – atsiliepė ausyse. – Va kaip! –  pakartojo, o paskui jau taip, kad neprisiėjo abejoti, jog šnekta pradėta ne su pirmu  pasitaikiusiu ir kad man pačiam labai reikia pasistengti, kad suprasčiau apie ką ausyse šneka nežinomas pašnekovas.

Jau ir sapnai aptingo vaikščioti pasaulį.
Jiems daug kilniau po žmogų neršti
ir nuojautose jo
įminti ateitį dangaus.

  – O! – žioptelėjau, – Užjaučiu,  beje, karalių Saliamoną. Netikras, kak jis ir tave, Izraeli, galėtų suprasti.
  – Ar tai ir  paniukino mane pavadinti Izraeliu, – dar vis girdėjau ausyse teiraujantis, tačiau tokios  jo pastangos  buvo dykos. Man labai norėjosi jam padėti, tačiau ne ką  gebėjau pasakyti, kas būtų bent kiek verta. Ir nepamaniau, kad per jį, Izraelį, ir  pats sau sugebėsiu atrasti,  ko dar iki šiol nebuvo, o daugiau negu  tiek, jau negali būti.  Ir dabar ne ausyse, o  kažkur paširdyje,  sieloje, girdėjau:

Esi šalis, į širdį panaši.
kurioj visai nenuostabu,
kad ir pasaulį į save
kaip raidę žodyje įtvėręs...

  Tai pasitaikydavo ir  anksčiau, bendraujant  su Vidiniu – jis  pradėdavo, aš užbaigdavau, arba  priešingai, bet tematika, žinoma, buvo kita. Tačiau pasirodė,  kad ir Izraelis  pasiūlė padirbėti panašiai kaip tekę su Vidiniu. Atsiliepiau;

Ir nieko, kad palikčiau bent truputį sau.
Net tuštumos – nebe!
Tuščia erdvė į kosmosą, į begalybę
į nežinią išnoko.

  Betgi tai pilnatvės išraiška. Taip sunokę obuoliai pasileidžia kristi – pumt,  pumt,  pumt...
  – Vidini...  Atsiprašau...  Izraeli, gaudyk, aš krentu...